Juk maino metai išorę – ne vidų,
Kol praeities daigeliai pumpurus dar krauna...
Žinojau, kad priminsi man, kas klydo,
Kas paukštės spurdančios nesuturėjo saujoj...

Dabar padovanojai man plunksnelę,
Kad ja galėčiau dar tau laišką parašyti.
Pamiršom – obuolį per pusę skelia,
Tik dviese skintą, ir ne tą, kuris nukritęs...