Aš pasišauksiu katiną nuo stogo
Ir vyro sužvejotą žuvį atiduosiu.
Aš jam atkeršysiu už blogą orą
Ir šluota raganos pajosiu.
Nemoku keršyt, aš juokauju,
Tiesiog kvailumo nuotaika pagavo
Ir eilės šios susirimavo.
Panteros kailio imitacijos suknia
Aš apsirengus, bandau būt panaši į ją,
Bet nepavyksta man. Todėl lieku
Tiktai rami kalnų ožka.
Nuo kalno saulė spindulius ridena,
Saulėtą žolę aš pešu.
Gyvatės imitacija gal apsisiausti,
Tada kaip šliužas šaltakraujis būčiau aš.
Tačiau širdis karšta, joje pulsuoja kraujas.
Išlipti iš esybės savo negaliu.
Tai perkeltų minčių dėlionės
Ir aš jomis šiandien žaidžiu.
Tad liksiu savimi, – žmogelis silpnas,
Pati su savimi, tarp perkeltų minčių.