Kol kas tik laukimas – visas dienas, visas naktis. Paskui bus pažadų išsipildymas. Jie paprastai tesi žodį, atvažiuoja. Ir išvažiuoja... Tarsi balto vasaros dangaus debesėlio šešėlis praplaukia mano kaimo laukais, Minijos slėniu, stabteli kiemo pašaly, pašurmuliuoja (susirenka dovanas?).
Sueina vidun. Aš neskubu jų sekti, stabteliu ant priebučio, kur mano dienos, kur mano naktys, kur mano vienatvė. Sodri darbais, išgyvenimais praeitis, mūsų kartos skurdas ir vis dar nerasti atsakymai į klausimus – kam viso to reikėjo, jei niekam nebereikia? Darbai iki negaliu, kurių rezultatas nulinis, niekam nereikalingas. Tik man ramiau, kol dar stovi taip ir nebaigtas statyti namas, kuriame bent vasarą galiu pabūti. Mano ateitis – vienatvė. Čia. Kur mano „priebučio svetainė“ ištrupėjusiu grindiniu, aštuoni ir pusė apsamanojusių laiptelių. Aš jų negremžiu, neplaunu, praeinu ir žymės nelieka. Dabar tai jų, samanų, žolyčių, gėlyčių pasaulis, o aš tik svečias savo namuose keliems trumpiems vasaros mėnesiams. Aukštyn, žemyn nusigabenant vaikštynę, stipriai įsitvėrus turėklų, sustojant, atsialsuojant. Gėlių vazonai, nupirkti vienai vasarai. Kitokių, ne mano vaikystės gėlių. Mano tik po vieną daigą savidulkio agurko ir pomidoro – priraišioti prie turėklų. Viena pomidoro kekė jau nužydėjo, laukiu parodant vaisių spalvą – turguj, kai pirkau, sakė bus oranžiniai. Ne mano, ne mano vaikystės, bet vis šiokia tokia atrakcija dienų vienodybėj. Rytoj turėtų išsiskleisti pirmas agurko žiedas. Tas tai nesikeičia – geltonas žiedas, žalias peliukas su uodegyte.
Beje, kur dingo paskutiniai šiuometiniai strazdų jaunikliai? Vakar dar sliekavo žolynuose. Nematyti ir mano draugių – kaimynų kačių, sibirinės ir siamo. Anų, rainųjų iš mano gyvenimo, neliko netrukus po to, kai buvo parduota paskutinė karvė ūlyčioj.
Aaaa, išbaidė šurmulys, neįprasti balsai, mašinų durelių pokšėjimas. Ne, iš po alyvinės obelėlės, kurios niekada neformavau ir ji augo, kaip jai norėjosi, kai kurios šakos net sugulė pievoj, pro jau gerokai ūgtelėjusius obuoliukus, sužibo dvi žalios akys. Man pasirodė, kad jos juokiasi. Ir aš nuėjau vidun, plačiai šypsodamasi – draugai neišduoda. Nuėjau. Paskui savus? Svečius?
Kas jie, tie retkarčiais užvažiuojantys pulkeliai vaikų, anūkų, su man beveik nepažįstamom jų antrom pusėm, kurių vardus, kai kuriuos nemūsiškus, man jau nelengva ir įsiminti. Tikrai ne svetimi. Bet ar savi? Nepažįstami, taip retai, taip trumpam sutinkami. Pati sau kartais pavadinu juos – mano gyvenimo žmonės iš nuotraukų. Bent tiek gerai.
Dar žengdama per slenkstį pagalvoju – kodėl mano namuose taip triukšminga? Kodėl  jie taip garsiai kalba tokius, rodos, kasdieniškus dalykus? Tarsi norėtų kažką užmaskuoti, nukreipti dėmesį. Man savo gyvenimo negėda. Jie savais gyvenimais didžiuojasi. Ką slėpti? Bet tai tik pirmas susitikimo jaudulys, jie geri, jie nori mane pažinti, mylėti ir aš juos nuperku šypsena.
Paskui būna viešnagė, kuriai tiksliai atseikėtas laikas, visi stropiai vaidinam savo roles. Aš daugiau linkusi tylėti ir klausyti. Jie kalba – juk jų gyvenimai tokie įdomūs – bendravimas su draugais visam pasauly ir taip pat kaip su manim retkarčiais susitinkant – aną savaitgalį barbekiu pas prancūzus, o kai grįš iš čia, dar savaitė kalnuose, rudenį bus susitikimas su moksladraugiais iš Sorbonos universiteto. Kiek jie ten kartu mokėsi? A, nedaug, porą semestrų, bet juk tęsiasi internetinė draugystė. Kažkur, prabėgom, jie tuokiasi, gimsta vaikai, imamos paskolos, perkami namai, kūdikiai nesulaukę metų skraido lėktuvais, gabenami keltais.
– O kaip jūros liga? – pavyksta įterpti klausimą. Tyla, nuostaba:
– Keltais į Alpių viršukalnes!
– O aukščių skirtumai?
– Vaikai daug pakelia.
Netikėtai nuklystu į atsiminimus ir pasakoju, pasakoju apie vienintėlę savo kelionę į kalnus – Kaukazą, rudenį, „po goriačei putiovke“.
– Kas tai?
Paaiškinu – kai ateina metas vykti į sanatoriją pagal bene prieš metus užsisakytą kelialapį, o jį užsakęs žmogus negali, siunčiamas kas nors atsitiktinis, kas dar būna neišnaudojęs atostogų. Tai aš taip, sveikas ligonis, mėnesį klajojau po Kaukazą, miestus, kaimus, tarpeklius, perėjas, krioklius... Ir keltu kėliausi – į Elbruso viršukalnę. Toli mačiau. Klajodavom būreliais – vietiniams visi atvykėliai reiškė „rusai“, o jų tai nemėgo.
Vienas toks „rusas“ iš Taškento pasišovė nuskinti man edelveisą, bet tai vos netapo paskutiniu jo kopimu į kalnus. Bet be gėlių manęs išlydėti negalėjo, tai naktį nuėjo į miesto skverą, įsibrido į rožyną, priskynė pačių didžiausių rožių žiedų, paslėpė jas po baltiniais, o kai jau šviesoj ištraukė jas įteikti, pasirodė, kad tai tik stagarai nubirusiais žiedlapiais. Apsiverkė.
Vieną gražią pavakarę toks klajoklių būrelis „kanatnaja doroga“ (lynų kelias) pasikėlėm į priekalnių sodus – jie tęsėsi kiek akys užmato. Mano draugai puolė skinti, draskyti neprinokusius, žieminius obuolius, prakanda, meta, tokiais nuklota visa žemė, matyt, ne mes pirmi tokie. Pasidairiau pasibaisėjusi ir jau buvau besileidžianti žemyn, bet kažko atsigrįžau – iš sodo tankmės išjojo kalnietis, gražus, tiesus, žilas, ant nuostabaus žirgo, saulėlydžio nuspalvintas. Su kokia panieka jis žiūrėjo į tuos sodą niokojančius žmones, paskui prijojo prie manęs:
– Kodėl tu neskini?
Neatsakiau nieko, bet pažiūrėjau, manau, pakankamai išraiškingai. Jis vos ne prisaikdino mane, kad palauksiu jo grįžtant, nušuoliavo į sodą ir netrukus parjojo nešinas dailiu krepšiu puikių obuolių ir slyvų, įteikė man, bet „aniems“ liepė neduoti.
– Negaliu, – sakau, – vienai man bus neskanu valgyti.
Tada jis ėmė teirautis, iš kur esu, manąs, kad tikrai ne rusė. Nežinojo, kur yra Vilnius, vis perklausė:
– Ryga?
– Ne, ne Ryga, greta – Vilnius.
Krato galvą, nežino.
– Sabonis! – sakau.
Kaip giminės tapom, pakvietė kas vasarą atvažiuoti pasisvečiuoti jo šeimoj.
Ir mano namuose kažkas pasikeitė, tapom tikrai savi.
Facebook‘u atkeliavo nuotrauka – kalnuose ant smailios viršūnės stovi žmogus, rodos tuoj tuoj kris. Nepajutau, kaip sušukau:
– Sauliukai, mažuti, lipk žemyn!
Tai juokėsi. Ir aš juokiausi.
O ten stovi mano vyriausias anūkas, jam per trisdešimt. Mažiukas. Kaip įsiminti vardą mergaitės, kuriai jis ieško edelveiso žiedo?