Ir nieko nėr jau čia dabar,
Kad vis kaip praeitį branginčiau,
Bent mintimis grįžtu atgal,
Ir man pilka diena nušvinta,
Prikrinta vėl auksinių spindulių,
Ir dulkės saulės šoky sukas,
Ir rodos – vėl paliest galiu
Skaudžias stygas, kurios kadais nutrūko,
Dingojasi, kad liejas užmiršti garsai,
Tarsi alsi liūtis į žemę plūstų,
Atsiveria palaidotos būties karstai
Ir slėpiniai visatos lusto,
Ir keliasi jau mirę kažkada stabai,
Malda nuo lūpų pakylėta slysta,
Ir žengia iš dausų ne praeitis – Jisai,
Ir žemėj veriasi Jo karalystė,
Ir skamba garbinantys jį varpai,
Stebuklams byrant iš aukštybių rėčio –
Čia duona, čia žuvis padauginta antai
Tave ir vėl tikėt Jo saule kviečia,
Ir tu esi pasaulio Jo maža dalis
Nors tik iš grumsto ir iš molio,
Su Juo pasiekt žvaigždes gali,
Pavargęs grįžt pas Jį namolio.