Ant pjedestalo užsilipęs,
Kitus pažeminęs, save išaukštinęs.
Pamatęs nuogą skaudžią tiesą kritęs
Ir atgailauti ėmęs,
Žmogaus pavidalą įgavęs,
Nors žmogumi ir buvęs.
Lig šiol neatgailavęs,
Nes tik save mylėjęs
Ir visada teisuolis buvęs,
Vaivorykštės spalvas pamatęs.
Nuoga žiauri tiesa privertus praregėti,
Gyvenimą iš naujo peržiūrėti.
Kitom spalvom regėti,
Kitokią saulę pamatyti
Ir nuogą tiesą užglaistyti.
Vienatvės jausmą širdyje išjautęs,
Nemeilę iškentėjęs, akis išverkęs,
Skruostus ašarom išprausęs,
Pajutęs širdgėlą ir žmogumi vėl tapęs,
Nors žmogumi ir buvęs.
Iš aukšto į kitus žiūrėjęs,
Vėl mažas, mažas tapęs...