Pasimetę garsuos svetimuos
Nebegirdime mes vienas kito,
Nors dar barstome saujom
bespalvius žodžius,
Skubriai veriame ženklus besielius,
Bereikšmėm spalvom nutapytus,
Dėl kurių mus mylėjusiems
žodžiams labai nejauku.
Žygiais šlovino jie tėviškėlę,
Kūrė Gėrį ir mūsų namus,
Išminties slėpinių brangenybėj
Maldė Sielos žaizdotos randus.
Žodžiai būrė, ir guodė, ir puošė,
Šventumu gobė mūsų širdis,
Apdainavo ir šalį, ir Žmogų,
Švelnumu vėrė Meilės duris.
Šviečia mums ta pati mėnesiena,
Vilgo kojas išdykus rasa,
Šurmuliuoja pavargus kasdiena,
Tiktai žodžių šventų nebėra...
Vieniši jie, prasmėm išbarstytom,
Žodžiai vaikšto tuščiom pakelėm,
Ten, kur laukia jų pievos rasotos
Ir saulėlydžio paukščių giesmė.
Nepakvies jie sugrįžt tėviškėlėn,
Neparves numylėtu taku,
Žodžiai rinksis verčiau pievų gėlę,
Nubučiuotą lietaus spindulių.
Žodžiai krinta į rasą vakarę,
Tyliai gęsta kartu su žara…
Laukia Gėrio, kuris sugrąžintų
Jų tikrąsias šventąsias prasmes.
2017-07-07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-07-14 14:16:40
Subtilus pajutimas gimtosios kalbos žodžio skaudėjimo, suvokimas, jog kartais kalba netenka savo dvasios, nebeprakalba į mūsų sielas, nebetenka sakralumo, barstoma tuščiai, netenka savo spalvų, tikrųjų reikšmių...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-13 10:17:35
Taip ,reikia tikrų žodžių, o ne tuščių bereikšmių tauškalų.