Gyvenimas lyg varpas
Suskambo ir nutilo.
Kampe padėtas tėvo smuikas,
Nesuskambėjusios jo stygos.
Jas derino, bet nesuspėjo,
Pritrūko laiko.
Armoniką vis virkdė,
Skandino liūdesį,
Kuris lyg drugio sparnas sieloj virpa.
Nepaėmė manęs ant rankų,
Sūpynėse nesupo, o gal nepamenu,
Juk taip seniai tai buvo.
Mintyse savo skendo,
Sėdėjo susimąstęs.
Siuvimo mašina vis burzgė,
Drabužių skiautėse vis blaškės.
Kampe padėtas smuikas
Vis laukė tėvo rankų,
Bet jo styga nutrūko,
Jau nuskambėjo varpas.
Ir aš be tėvo rankų lyg vėjas be malūnų,
Tarsi daina be žodžių, 
Taip trokštu meilės godžiai.