Šįvakar melsiu užmarštį:
Užgydyk atplyšimo sopę
Nuo tų, ką vadinu savais. 
Maišelių ašarų dar niekas neužlopė,
Tad išvarvėjo turinys sausai - 
Ten pūdas druskos, grynintas po krislą.
Lai žaizdos rėkia, kad kol kas gyva.
Apglėbus nieką atsakau už viską.
Tiek tos draugijos - vištos ir šuva.
Svaigi naktis - 
Atklydę atminimai
Žvirgždėtą nemigą kankina pataluos. 
Kur kišti ryškią būto laiko žymę,
Kad ji pataptų adata šiauduos?
Auksinės vizijos.
Gal TEN manęs jau laukia?
Atsegti siekiu vėlę nuo būties.
Bet kliuvinys - nenumazgotas šaukštas
Ir daržo vagos, nebaigtos ravėt.
Gal ryt, poryt, po mėnesio, po metų?..
Deja, maldos negirdi užmarštis.
O laiko žymės?
Kas dabar jas mato?
Be reveransų tuoj gaidys pragys.
Ir vėl aš kilsiu iš paskutiniųjų. 
Šventa tarnystė ne dėl pinigų.
Esu ne tai, kas liko - 
Tai, kas buvo.
Sapnuoju meilę,
Nors ir nemiegu.