Iššokai iš visu greičiu lekiančios karietos. Gerokai aplamdė šonus, kratė, mėtė siaubingai. Todėl kad ne ta, ne tavo. Taip jau būna, kai įsėdi į karietą, skirtą ne tau. Čia kaip toje dainoj: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.“ Teko keletą kartų per gyvenimą keisti karietas? Nieko tokio. Svarbu laiku iššokt, žiūrėt, kad nesutraiškytų, nepatekt po karietos ratais. Pasaulis aplink tave toks pat gailestingas ir ne. Žmonės tokie patys. Su savo viskuo, kas žmogiška ir kas nelabai. Kai kurie atsitraukia. Nes tu nebe karietoje. Tik žvelgi jai pavymui. Pamoji nuvažiuojančiai. Ir tiems, kurie joje bilda nubilda. Ir to buvo. Nebenori galvot apie tai, kas buvo, nulėkė. Kokia prasmė? Bet ir visai nemąstai apie tai, kas gal dar bus. O gal ir ne. Irgi nėra jokios prasmės, kai baltuoja galva vienišoji. Įdomu, jei atsitiktinai gatvėje sutiktum vieną kurį iš nulėkusių karietose į nepasiekiamus tau tolius, ar bent nusišypsotų, linktelėtų galva? Visaip gali būti. Nieko nėra tame smerktino. Tu gyveni savo gyvenimą, jie savo. Buvo, pasisukinėjo tavo erdvėje. Nuvažiavo sau. Ir tu irgi eini savo keliu. Gal kaip nors dar pavyks rasti taką. Savo taką. Kad ir pėstute jį tektų praeiti, bet kad būtų rimtai tavo. Be išlygų, sąlygų, nereikalingų daugtaškių, kurie palengva virsta akmenėliais. Ir skaudžiai žeidžia. Kojas ir širdį.
Nekaltini gyvenimo. Jis tik sąvoka. Nieko daugiau. Net žmonių nekaltini. Ieškai kaltės savyje, randi, nubaudi save. Nei lengviau, nei sunkiau. Tik nusimeti nereikalingą balastą. Rytas apsiniaukęs. Nemėgsti pilkos spalvos. Nyki labai. Pagrindas nelabai kokioms mintims. Bet juk šaunu, kad jos ima ir kyla tavyje. Tos mintys. Stiebiasi, ieško tinkamų išraiškos būdų. Kad taip palytų. Per daug sausa. Vėjas svaido dulkes į akis. Peršti, kol pravirksti. Keistai murzinomis ašaromis. Irgi nieko tokio. Apsivalymas gerai. Pravartus laikas nuo laiko. Apskritai nėra prasmės liūdėti, graužtis. Na baltuoja ta galva ir tegul sau. Vieniša? Ne pasaulio dar pabaiga. Ne pirma tu, ne paskutinė. Ką sėdi ir klaviatūrą maigai, gal įkurtum geriau kokį vienišių klubą. Chm... Bet tada jie jau nebus vienišiai, jei visi sulėks į jį. O vienai tau nuobodu bus tame klube. Ir taip negerai, ir taip nei šis, nei tas. Pasijunti Oblomovu. Ir nori ką nuveikt, kurpi kažką panašaus į planus. Ir tuo pačiu nieko neveiki. Gero bizūno tau reikia. Stumtelėjimo. Bet juk liūtas esi. Kas išdrįs? Kaip suriaumosi, tai visi tik į šalis išlakstys. Vargu ar rasis drąsuolis, galintis perliet tave botagu, kad pagaliau pradėtum ką veikti naudingo, užuot rašinėjusi visokius niekus. Ir ko tas dangus šiandien toks papilkėjęs? Panorai balto puraus debesies? Gi pažvelk į veidrodį, stinta tu. Visa kupeta balto debesies pūpso. Kam tau dar kokio kitokio. Susišukuok ir imkis pagaliau rimto darbo. Visuomenei naudingo ir sau tinkamo. Gal dar ir į tau skirtą karietą pavyks įsėsti.