Menkas aš pedantas, tik šioks toks; ne vokiškas juk esu, kaip ir ne rusiškas; beje, pastebėjau, kad dabartinio KGB žmonės, neturėdami ko veikti, „tiria“, domisi dar ir šiuo (ne „šuo“) reikalu, etniniais mano bruožais, lyg jiems trūksta savų. Ilgai nesupratau, tik stebėjausi: kokiu tikslu KGB gaujelė mano mintis seka, ir šiaip daug žmonių kodėl manimi domisi; sakyčiau, „šniukštinėja“, arba paprasčiausiai sakant – kreipia į mane dėmesį, eina į mane. Bet vienais metais iš Vilniaus važiuodamas į tėviškę pamačiau, kad autobusų parkas pavadintas nauju pavadinimu. Pavadinimu... „Toks“. Stotyje ant kiekvieno autobuso pasvirom raidėm (kursyvu, kaip lotynišku žodžiu sakoma), pasvirom raidėm užrašyta „Toks“, kaip ir ant bilieto, kurį nusipirkau nesikamuodamas eilėje, kaip sovietų laikais. Šiuos užrašus pamatęs supratau, galutinai supratau, kad... esu tiriamas... koks aš esu. Kartu ir tai, kad štai jau pagaliau KGB „žmonijai“ tapo aišku koks aš, kad aš esu... „Toks“, ant kiekvieno autobuso užrašyta. Žinoma, ir ant to, kuriuo į tėviškę važiuoju; važinėju nuo 1973 metų, bet tokio siejimo su manimi niekad nė susapnuoti nesitikėjau, tik neatsitiktinių, mane kažkaip žinančių, važiuojančių lyg dėl manęs keleivių vis dažniau ir dažniau autobusuose ėmė rodytis, dar sovietų laikais ėmė rodytis, o dabar jau nei nė vieno reiso nebūna, kad važiuočiau be palydos kaip niekam nežinomas.
Pragiedrėjo veidas, ne tik truputį nusigandau, pastebėjęs tuos užrašus „Toks“, nes pamaniau, ar tai tik ne pabaiga manęs „tyrimo“, kas iš tikrųjų yra psichologinis naikinimas, o ne koks nors tyrimas (esu lengvai šarminis, kaip sakė per televizija viena panelė, ir tai pasakyta galutinai, ir taip pat ir tiksliai, jei iš tikrųjų domina koks jis). Pragiedrėjo ne tiek veidas, kiek širdis. Pamatęs šį autobusams neįprastą pavadinimą negalėjau nesusimąstyti ką jis reiškia. Kad mane „tiria“ išgirsdavau ir iš tų, kurie man „velnio ryšiu“ šneka – oru iš savosios KGB buveinės. Nugirsdavau ir užklausą jiems, „tyrėjams“: „Koks jis?“. Ir praeivis ne vienas pasakydavo „Jis toks“, bet jau tik vėliau aiškumas, kad „tiria“ man atsirado, tik po to, kai ant autobusų šis užrašas „Toks“ atsirado. Seniau, kol kapitalistinės nuosavybės, rinkos ekonomikos nebuvo, tai ir ant mašinų daugiau nieko, vien tik valstybinis numeris būdavo užrašytas. Ant durelių dar būdavo mažom baltom raidelėm parašyta, kokiam kolūkiui sunkvežimis priklauso, ant Zilų, Mazų ir Kamazų – kelinto numerio autoūkiui priklauso, ir maždaug viskas tų laikų transporto reklamos. Tiesa, ant milicijos mašinų rusiškai būdavo užrašyta „Milicija“, nors ir taip būdavo aišku, nes milicijos mašinos išdažytos buvo visos vienodai – geltona spalva. (Beje, kai 1976 metais nuvažiavau turistinėn kelionėn į Bulgariją, tai nustebau, kad ir ten milicijos mašinos lygiai taip pačiai išdažytos kaip ir Tarybų Sąjungoje.). Kai pravažiuodavo karinė mašina su kareiviais, ant užpakalinio borto būdavo (truputį juoką keliantis, nes pernelyg aiškus) užrašas „Liūdi“, t. y. žmonės.
Deja. Nors paskelbė, kad jau aišku koks aš esu, esu „Toks“, bet minčių sekimo pabaigos nesulaukiau – ji nei atėjo, ne atvažiavo. Iki šiolei dar „tiria“. Štai 2015 metų gegužės pabaigoje KGB mane pasityčiodami pavadino ir pedantu, tiksliau, pedante (tuo pasakydami ir tai, kad vis dar mergaite mane vaizduoja, kuria aš niekad nebuvau; nesu panelė iš Kauno rajono, verta miliono, t. y. milijono): prie mano namų pakišo automobilį su dideliu užrašu ant durų... „Pedantė“. Šį manęs vertinimą supratau, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio: tomis dienomis labai stropiai tikrinau ir tikslinau savo tekstus – štai ką man norėjo pasakyti tuo užrašu „Pedantė“ ant mašinos durelių (parastas ir įprastas mano gyvensenos atkartojimas!). Nenustebdamas ir nesutrikdamas praėjau pro tą mašiną. Ėjau į darbą. Nekreipdamas dėmesio, kaip praeinama pro medį ar gatvėje šiukšlių dėžę, nė galvos nepasukdamas, o tik akis, praėjau kaip pro kokį nesvarbų statinėlį, kokių daug mano kelyje statinėja, ir visai nesvarbu kaip praėjau, bet pasityčiojimą verta raštu paaiškinti – ką pakištas man tas „Pedantė“ reiškia. Net dingtelėjo mintis, kad tai tik specialiai dėl manęs „Pedantė“ ant durų užrašyta, vienkartiniam parodymui, o firmos tokiu keistu pavadinimu išvis gal nėra. Kaip jau pratariau, tada tikslinau savo elektronines knygas, labai daug laiko tam išeikvodamas. Todėl – sužinojęs, kad tokia yra – pradėjau labai atkakliai rūpintis automatinę taisą į kompiuterį įsidiegti, kuri klaidingą teksto žodį raudona linija pavingiuoja. Akimis tikrindamas ilgą tekstą, klaidų arba klaidelių randu tiek kartų, kiek kartų tikrinu. Štai ir visa „Pedantės pasaka“.
Niekam tai neįdomu, bet norint pedantiškumo ieškoti, gal tiktų toks pavyzdėlis: pedantiškas esu tuo, kad duonos kepalo ant stalo niekad nededu padu į viršų, dedu tik normaliai. Bet ne mano paties, ne įgimtas šis bruožas, o įgytas. Pas mane namuose besilankantis geras pažįstamas Virginijus Kizas kartą rado mane bevalgantį. Sėdėjome su juo prie bendro stalo mano skliautuotoje virtuvėlėje Knygų rūmuose, ir aš, atsiriekęs duonos, kepaliuką nerūpestingai padėjau ant stalo kaip pakliuvo, kaip rankai patogu: viršumi į apačią, padu į viršų. Žodžiu, duonos kepalą „aukštyn kojomis“. Tai pamatęs jis čiupo kepaliuką, atvertė jį ir padėjo ant pado, sakydamas: „Va tik šitaip duoną reikia dėti, o ne apverstą“. Mažai pamokų iš kitų imu, bet šią – ir kitiems duodu, ne tik pats ja vadovaujuosi: duoną dedu tik ant pado (nuo 1984 metų). Taigi net turėčiau jam, tuokartiniam svečiui, už ir ką padėkoti, jei tektų – štai po trisdešimties metų – prie bendro stalo vėl atsisėsti.
Gal ir aš pagaliau turėčiau kuo pamokyti (tik neturiu ko mokyti, visi išsiauklėję!). Pavyzdžiui, esu įpratęs riekutę duonos pasidėti ant staltiesės, o ne taip, kaip kariuomenėje valgiau: riekę rankoje laikau ir vis kandu kandu iš jos, bet laikau visą laiką rankoje srėbdamas kopūstus, kol visą suvalgau. Ne todėl, kad lyg kas nors ją atims, rankoje laikau, matyt, negalvojančiam apie stalo kultūrą taip patogiau. Noriu pasakyti, kad dabar man gražiau laužtis duonos po „skiltelę“ nuo riekės kaip nuo apelsino; atsilaužti, nors ir trupa, ir paskui gurinius surinkti, kelios pintinės jų nesusidaro. Atsilaužiu tik kiek vienam sukramsnojimui reikia užčiaupta burna, o likusi, nesuvalgyta riekutė ilsisi ant stalo padėta. Atlaužimas daug gražiau, pagarbiau, negu ėdimas, atsiprašau, kandžiojimas stačiai iš visos riekės arba riekutės. Duonos laužymas gražu ir prasminga. Pirmosios krikščionių ir Mišios Romoje, gal konspiraciniais tikslais iki 313 metų, vadinosi ne liturgija, o „Duonos laužymas“. Argi tai, nors kažkiek, ne paslaptinga!? O jeigu nusileisiu iki buitinės prozos, tai... vienoje rankoje jei laikau duoną, o kitoje dešrą ir sudvejoju kaip valgyti, tai beveliju pirma atsikąsti duonos, o tik paskui dešros, nors dešra daug skanesnė už duoną. Tai tokia kvadrosimetrija tokio „rašytojo“ realizme kryptingame. Bet šitaip laukiniškai gal tik piemenys valgo, kai reikia žiūrėti kad avys neišsilakstytų ir dėl vienos pabėgusios, kad netektų visos bandos palikti. Taigi šakutės išplitusios ir desertiniai peiliai visuose kaimuose. Pirštais be šių instrumentų tik mandarinus valgome, ir kitokius vaisus, gal dar sūrio pirštais atsilaužiame, ar žuvies, kurią ir Viešpatis valgė, o figos medis buvo nudžiūvęs. Kaip kam patinka atsilaužti ir valgyti. Štai prisiminiau kaip, laikraščio korespondentas būdamas, dariau interviu su skulptoriumi Petru Aleksandravičiumi jo namuose Jūratės gatvėje. Po kalbų jis pavaišino mane kriaušėmis ir padėjo peilį joms pjaustytis, nes buvo didžiulės. Labai nustebino tas jo peilis – buvo varinis, tik kriaunos tamsios, gal iš briedžio ragų. Nebuvau matęs varinio peilio, švytinčio tokia malonia spalva, niekad nesurūdijančia. Norėjosi ir man tokį peilį įsigyti, bet neteko, o jau ir noras praėjo. Visko yra, o peilių žalvario geležtėm, nepamatau. Geležtė varinė graži, bet ne kiek aštri, varis ne geležis, gal nei nepasigalanda tekelu kaip kirvis. Kriaušę pjauna gerai, bet švilpuko ar klumpę tokiu peiliu nepasidarysi. Grįžtant prie duonos leiskite pasakyti, kad komunizmo kūrėjai sakė, jog viskas tada bus nemokama, nes nebus nei pinigų. Šio utopinio Tomazo Kampanelos siekimo rezultatas buvo rodos tik toks, kad vienoje Tarybų Sąjungos valgykloje Chruščiovo laikais... duona jau buvo nemokama. Šiaip riekutė visose valgyklose kainavo vieną kapeiką. O jeigu imi dvi riekutes, tai dvi kapeikos. Skaičiuoti moku. Žodžiu, kiek pasidedi ant padėklo riekučių, tiek kasoje sumoki, eilei priėjus. Skaičius pajudinęs prisiminiau, kaip pas mane viešėdama viena penkiametė mergytė, pasiūlė pažaisti kažkokį vaikišką žaidimą, kuriam nereikėjo jokių žaislų, tik skaičius būtinai reikėjo mokėti. Todėl pirmiausia ji labai rimtai manęs paklausė, smalsiausiai į akis žvelgdama: „Bet ar moki suskaičiuoti iki šimto?“. Vaikai išvis nuostabūs. Rugsėjo pirmąją televizijos korespondentė pirmokus klausinėjo, ko jie mokykloje nori išmokti. „Noriu išmokti laipioti į medį be šakų“, – atsakė viena mergytė, plačiom akim, susikaupusi, akivaizdžiai besidžiaugdama būsimu pasimokymu. Kiti sakė, kad mokykloje nori linksmybių su draugais, išmokti pigaus mokslo skaityti ir rašyti, o talentingesnė – laipioti į medžius. Iš kur vaikai gali žinoti, kad tokių dalykų pirmoje klasėje nemoko! Man seniui viską jau mokančiam rugsėjo pirmoji yra diena, kurią degtinės neparduoda, nes degtine nuo kankinimų bandau gelbėtis. Seną žmogų KGB nusikaltėliai bangomis taip naikina, kad degtine turiu nuo jų gelbėtis! Pirmokams duočiau, jei ne girtas būčiau, pirmą fakultatyvinę pamokėlę: Rusijoje kažkada Naujuosius metus švęsdavo ir sutikdavo... rugsėjo pirmąją – ne gruodyje ir ne sausyje. Maždaug caro Petro I laikais. Ir gal būtent jis tą šventę permainė, nes daug ką keitė savo šalyje, ją europietindamas. Jis garsiausias iš visų rusų carų, buvo aukštas, žiemą po Sankt Peterburgą važinėjo rogėmis, trim žirgais pakinkytomis, o viename baliuje prikibo prie kažkokio būsimo dekabristo dėl to, kad, atseit, to kelnės gražesnės negu paties caro.
Mėgstu nemokamus dalykus, kaip ir daugelis neturtingųjų. Kartą net į mokslinę kalbininkų konferenciją nuėjau, kad ten kavos nemokamai atsigerčiau iš paspaudomo termoso. Ir nelikau dėl to nepastebėtas: vienoje dainoje, ne merginų dainuojamoje, atsirado žodžiai: skani kava, už dyka geriama.
 
Tačiau ką rado mano tekstuose automatinė taisa, kurią į kompiuterį įsidiegiau? Ogi klaidų ir tokių, kokių aš niekad... nedarau nei rašydamas, nei kalbėdamas (nebent tik juokaudamas, ir tai tik mintyse): kankretus, kamandiruotė, savietai, net ir ne moneta, o maneta, kampiuteris, kampiuterinis, kampiuteriui, kaldūnai, kankretumas, kalegai, kalegos, savietmetis. Elektroninėje knygoje „Spindėk!“ šių klaidų rado, šioje knygoje, kurią rašau ir toliau. Gaila, kad anksčiau nežinojau koks geras dalykas automatinė taisa, ir liko klaidelių tekstuose, kuriuos pirmiau į gyvenimą esu paleidęs.
Menasi, ką mano vyriausias ir geriausias draugas Rimantas Jasas linksmai šnekėjo: Vilniaus universiteto dėstytojas P. U., dėstęs TSRS tautų literatūrą, visą laiką sakydavo... „kamunistinė maralė“. Beje, atsimenu dar ir man tekdavo Vilniuje jį sutikti – žilą, gerai nusiteikusį, nors man jis nedėstė. Šią discipliną man dėstė poetė Birutė Baltrušaitytė Masionienė. Jos „arkliukas“ per egzaminus būdavo Dostojevskis, o dėstydama akcentuodavo, kad Tolstojaus „Kare ir taikoje“ rusai, 1812 metais besivydami prancūzus, į Prancūziją neįžengė, sustojo prie sienos. Tačiau kavinės „Bistro“ Paryžiuje sako ką kita.
Visiškai beje: maždaug tais laikais kaip minėtą dėstytoją, sutikdavau Danielių Todesą, žvelgiantį į mane kaip Leninas į buržuaziją.
 
2015 m. rugpjūtis