I

Manoj pusėj upelio išpjauk visas žydinčias pievas
Ir paleiski kaimenę nevaldomų vėjo žirgų,
Kad be gailesčio tryptų gėles ir neliktų nei vieno
Balto bičių barkūno, naktižiedės lūpų švelnių...
 
Ne visiems juk patinka krantus du vienodus regėti –
Nesvarbu, kad žiedai tie laukiniai – iš Dievo delnų.
Pasiliksiu mazgoti žaizdom tik apvytusį kietį –
Visą sutryptą žemę išarsiu – ir kam tai svarbu,
 
Kad galėjo upelio krantai du čiobreliais kvepėti,
Rinktis gandras, kurioj pievoj gąsdint varles.
Giliose vagose tiktai bulves sodinsiu – taip liepė
Ir tikėsiu, kad saulės abipus vienodai užteks...
 
Dar tikiuos, kad lietaus bus nei daug, nei per maža,
Be audrų ir žaibų – mūsų žemės sutars.
Sopa širdį šiek tiek kai regiu žalią daržą,
Baltą ranką ramunės, pamojančią bulvių žiedams...


II

Išpjauk mano pievą,
Kad niekad nebūtų
Joje nei barkūno
Nei bitėm medaus.
Kad niekad neliestų
Dangaus savo lūpom
Naktižiedės veidas
Ir tegul priglaus
Rugiagėlės galvą
Pajuodęs dirvonas –
Tavoj pusėj upės
Čiobreliai kvepės.
Tikėjau, kad bus
Du krantai ir vienodai
Prieš saulę kas duota
Iš Dievo žydės.
Ir rinksis kur
Paukščiai nutūpti
Ir žmonės
Abipus tiltelio
Prisės po darbų.
Žinau – šitaip liepta,
Bet ašaros rodos,
Kai žemėj savoj
Vien tik bulves regiu.
 
III

Vakar laukas kvepėjo, o šiandien
Negaliu patikėt – ar tiesa,
Kad čiobrelių žydėjimą švelnų
Sunaikino liūtis ir audra.
 
Kad abipus tiltelio netilpo,
Tai, kas skirta iš Dievo delnų...
Vietoj pievų – dirvožemis pilkas
Ir tik bulves jame sodinu.
 
O galėjo spalvingai žydėti
Sraunios upės derlingi krantai.
Prie žaizdos glaudžiu vystantį kietį.
Gaila – saulės visiems per mažai...

2017 m. liepos 5–10 d.