Santrauka:
(Andromedos vardo poetinė interpretacija)
kai sutemos nusidriekia palaukėm
ir virkdo smuiką vieniši svirpliai,
kai mėnuo žemei šypsos blausiai
ir nerandi savęs, kur palikai...
99
kada tyla suspaudžia plieno gniaužtuos,
tavin panyra nepasiekiamai giliai,
kai nežinia, ko siela šaukia –
prisimenu tave. Tik tu žinai,
kokiu vardu šviesaus žvaigždyno
mane kasryt nubudęs vadinai,
aš tau buvau miglotas Andromedos ūkas,
mane bekraštėj tolumoj radai.
aš sudaryta iš trapių jausmų skeveldrų,
kiekvieną savo saujoje laikei,
norėdamas mane vėl sudėlioti –
su išmone, nors galbūt netobulai...
kantriais delnais aštrias briaunas nuglostei,
lyg deimantą mane nušlifavai...
kraujo takelis bėga tau nuo pirštų –
nejau tau šito skausmo per mažai?
------------
kraujo spalva užlieja dangaus akį –
(karštas aukas pasiima dievai)
skliauto gelmėj nušvinta Paukščių takas,
žvaigždėm pažyra paberti jausmai ---
--- jais tolin brenda vėl klajūnė Andromeda –
jos nesulaiko meilės sužeisti delnai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-11 22:17:55
gražios, jausmingos eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-07-11 16:31:15
Nuostabu. Esu sužavėta.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-11 12:37:17
Labai jau jautrus ir skausmingas Andromedos ūkas.