Šitiek taurių, Dievuli, putojančiam vasaros midui susemti,
Kad net akys apraibo nuo formų, spalvų ir nuo dydžių.
Gal bent Tu supranti tuos, keiksnojančius gautąją lemtį,
Kai net kūdroj panirę jie lašo kaimynui pavydi?
Argi auksu, ar pinigu seikėjam džiugesio kiekį?
Net ant skrynių pilnų džiūsta vienišas, senas, ligotas.
Apkrautieji manta nebegali pakilt, nei aukštybių pasiekti,
Juodos dienos gobšiems, nes jų lopas prisiūtas prie lopo,
Nes išbyra tarp pirštų iš kumščio sugniaužto minutės,
Gomurys vis dar peršti, gaiva nors per barzdą nuvirva,
Dieve, nieko neduok, tiktai leiski šioj vasaroj būti.
Anei lašo midaus, bet kažko aš apsvaigus. Apgirtus?