Štai ir baigiasi kelias pakriūtėm ir skardžiais,
Liko šitiek nedaug – tik žemyn, vis žemyn.
Užsispyręs ėjau juo, žvalus ar pavargęs,
Nors žinojau – einu nebūtin.

Visko buvo kely tam vingiuotam,
Tik negeso liepsnelė vilties,
Nors ir trūko dažnai kas galėtų paguosti,
Kam galėtum paverkt ant peties.

Buvo meilė ir ievos svaigino,
Nuo beržų krito ryto rasa,
Ir lyg žaibas per mano likimą
Ta mergaitė su juoda kasa....

Tegu būna... Lai šitaip ir lieka,
Nebekeiskime nieko daugiau –
Sudūlėjo jau tiltai ir lieptai,
Ir to kelio jau tiek nebedaug...