Santrauka:
Iš jaunystės, skirta S. J.
Jau maniau, neištversiu rudens.
Stovi medžiai subridę į rudenio miglą,
Plikomis šakomis tarsi bėdžiai
Ištiesę šakotas rankas, taip stipriai
Kažin ko išsiilgę.
Nušarmojo laukai, aš vis laukiau
Su medžiais nuogais,
Taip norėjau išvyst tavo veidą.
Jau maniau, ir žiemos neištversiu
Tikrai, toks stiprus ilgesys niaukė veidą.
Laukiau žingsnių tavų,
Balto angelo arfos garsų ir sparnų,
Tų šilkinių sparnų.
Pasirodo, jie buvę iš vilnos.
2017-07-05
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-08 12:12:01
Gražiai nuskambėjo jaunystės arfos garsai...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-07-08 07:43:53
Ilgesiu ir rudeniu kvepiantis eiliukas...Ačiū
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-07 13:00:24
jausmingumu skambančios eilės