.
Plovės, raudę nelabai,
Autus melžtuvėj stribai...
 
Vieną šaudė, kitą vežė,
Trečią sunkė, gyvą  gręžė.
Tūlas, žodžio nepasakęs,
Nebegrįžo iš anapus.
Rusai... Koktesni dalykai,
Tai savieji išdavikai.
Būta mirtinų kančių
Ir apmaudžių rūpesčių. –
 
Mano kojines vilnones
Džiaugės stribas pasivogęs...
Gaila jų minkštų, dailių.
Gal nepermirko krauju.
 
Štai proga atleist... Tačiau
Taip jų ir nepamiršau.
 
Daugel pamiršta... Seniai
Sielas šiurpino Rainiai.
 
O žaliai žaliavę girioj,
Siurbę aitrą nevilties,
Ar kad glindoms nūn klestėt
Mes dabinom tautą, vyrai?
 
Kiek tikėjimo kilnaus.
Keršto, kai kantrybė dingo.
Apie skatikus kas klaus
Išdaviko nelaimingo.
 
Akmenį nū dažnas mes.
Įsukti nebuvom mes? –
 
Ten per plauką nebuvai,
Per epochos metų sprindį.
Neplasnok per daug žalsvai,
Kad iš kito spenio žindi.
 
Vien beviltiškai tauriais
Žygiais vargas žydi? Dainos,
Gal anuos takus apeis,
Kur klaiku tas vargas mainos?
 
...Kas, kad vienas kulkos prašės.
Skaldė galvą jam kirviu.
Sako, nieko – kaip į kelmą,
Kai ansai perpus sutrešęs.
 
Pasiklydo mintys kaime.
Tirštas kraujas ant grindų.
Prisilietęs smegenų
Kirvis – o kieno atšlaime?
 
Kotedže – kieno anūkas?
Bočius geidė atkakliai
Žydiškos kiauros keptuvės,
Bernas – buožiškos grūstuvės,
Stribas – braškės, lašinių,
Taręs, kad nebėr velnių,
„Laisvės“ troško primityvas,
Kameros – žinia, štatyvas,
O ne kalinys, žinia,
O jau saunos su pana
Niekad niekam negana.
 
Nebematom, ką įgiję,
Vis per tai, ko nepaviję...
Nuo žydelių skudurų
Nebesurandi gerų:
Vieno velnio mes verti –
Išversti ar susukti,
Prieš benosės dalgio drobę
Lietuvužės prisigrobę.
Lyg tos lupatos jinai.
Purtos guoliuos milžinai.
 
O kasdien dienų tempimas –
Tų, kur badėsi, likimas.
Sau, nei sėbrui dovanoti
Neinas jiems per amžiaus plotį.
Atminties vežimas rieda
Su kupra... Kaip tirpt per pėdą?
Ką tu – įkirptam per veršką
Kapą metų dantys tarška,
O toliau – be šviežio vėjo
Ainiai kuprą rakinėja.
 
Šiaip tauta? – retai, bet bunda.
Na, trumpam... Betgi sujunda –
 
Pagal įžvalgas Šalkauskio *
Štai – išsirenkam Karbauskį:
Galgi šitas ir išves
Mus į kurmio vestuves:
Ginčais sau ausis išūžę
Gal išvengsim karties lūžio?
Švies kaimai dar ištisai –
Įvairiais vardais Naisiai?
 
Bet?
Vis neišperim Periklio, –
Kad godiems užkištų ryklę.
Mokytų šeimininkauti,
Kad nereiktų iškeliauti.
Kad netektų juokint estų, –
Lai jie mūsų sviestą ėstų.
Kad skanautų sviestą britas,
Bent! – lietuvių padarytas...
 
Kad be baimės, su kaimynais
Džiaugtumės savais arimais.
 
Štai tada miškinių kraujas
Plyksteltų kaip žiedas naujas.
 
 
 
                            * Filosofo St. Šalkauskio įžvalgos apie lietuvių būdą:
                              „Lietuviai – istorinių paradoksų tauta“,  1937.