Pasiklausyki vakaro dainos,
Atsklindančios iš tolumos,
Kaip tyliai ir ramiai linguoja jūra,
Ir skęstanti žara sušildo kūną.
 
Uždėjęs ranką ant peties,
Tu tyliai prie manęs glaudies,
Ta artuma palieka kaip daina,
Ir skleidžias bučinys kaip žiedlapis ryte.
 
Žinau, tai tik akimirka lemties,
Būtis ar nebūtis šios dabarties,
Iš džiaugsmo ašaroja akys,
Tu išeini man nieko nepasakęs.
 
Bet kam tie žodžiai reikalingi,
Jei esam nuoširdžiai laimingi,
Tegu akimirka nors ir trumpa,
Tačiau labai švelni ir laukiama.
 
Aš nežinau, tu nežinai,
Ar susitiks dar mūs keliai,
Gal liksim tik geri draugai,
O gal laimingi amžinai.