slenka šešėliai svyruodami
vėjo genami
aš stoviu nejudėdama 
tarsi stulpas 
dar išeit  negaliu  iš gyvenimo
dar neįsisavinau atleidimo programos
mea culpa...
o pasaulis tai kiti šešėliai
lekia orlaiviais
traukiniais
įsijautę į dietas madingas kasdien
aš stoviu palinkusi
labai pasimetusi
meldžiu bekraujėmis lūpomis
noriu pritapti
Agnus Dei...
kol pasakys
kol parodys pirštu
kai jau nepajėgsiu atgailos išprašyti
ir mano gyvenimas kaleidoskopu
sumirgės
o ten bus sudėliota  kitaip nei norėjau
teks pamiršti
ave vita...
ir nueisiu ilgiausiais tuneliais
kad tik nepaklysčiau
kad tik pamatyčiau tą šviesą
pasikliausiu savo vardo šventąja
aš skausmo bijau
kraujo spalvos
ne verdikto -
finis vitae...