Kai lyja lietūs, laimė nevaikšto
Ir širdyje taip vieniša, vieniša,
Tokia bedalė mano vienatvė,
Lyg užgesinus žibantį šviesulį...
Tavo pasaulis už tūkstančių mylių,
Už jūrų, marių, man nepasiekiamas,
Kaip numaldyti bundantį ilgesį,
Kaip išsklaidyti nerimo prieblandas?
Laumės užbūrė mudviejų šalį,
Mūsų pasaulin atsiuntė lietų,
Kaip beištverti širdžiai apsalus,
Kaip išsigydyt skausmui palietus?
............
Kai lyja lietūs, laimė nevaikšto...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-04 13:29:11
Bijau ką nors rašyti, bet man patiko,... "- per lietų laimė tikrai nevaikšto"...
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2017-07-04 13:01:29
Kodėl toliau rimuojasi? – poetinės scholastikos nerimo keliamas klausimas... Nesirimuoja, nes autorė taip pajuto nuotaiką, muziką: pradžioje tą nuotaiką atkuria nevienodos kadencijos, ir tai daug įdomiau čia, negu tikslūs rimai – išties jų nepasigendame. Sklandus perėjimas prie apytikslių rimų nuskamba kaip muzikinė moduliacija, paryškinanti kodą. Tikslūs rimai čia būtų prasčiau, išsišoktų.
Šis eilėraštis gali pamokyti laisvo eiliavimo.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-07-04 12:45:45
Lietūs laimei įtakos neturi...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-07-04 00:57:44
Turėčiau pakartoti vakarykštį komentarą. Labai gaila, kad būtent po Jūsų eilėmis, nes vakar kažkas ten suprato, jog iš lempos komentarą rašiau, na, prikibau visai be reikalo. Todėl (va, Jums kliūva antrąsyk iš eilės) paaiškinsiu nesupratusiems.Nesupratusioms, kurios skaitė po dauuuug kartu ir nematė dramblio, nors blusą, jaučiu, kad įžiūrėtų. Nevaikšto/ vienatvė, vieniša/ šviesulį, mylių/ilgesį, nepasiekiamas/ prieblandas nesirimuoja. Gal tai būtų verlibras, bet kodėl toliau rimuojasi normaliai? Atsiprašau, kalbu ką matau. Gal ko nesupratau.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-07-03 20:21:09
Tokia bedalė mano vienatvė,
Lyg užgesinus žibantį šviesulį... Gražus palyginimas. Geras eil.