Sustoju ten,
Kur paskutinį kartą
Išsiskyrėm –
 
Vien tam,
Kad pagaliau
Išlaisvinčiau
Tos, paskutinio karto
Praeities
Prarytą žodį,
Nes pernelyg žiauru
Nekaltą
Amžiams pasodint už grotų.
 
Ne jam, o man žiauru...
 
Ir nesvarbu,
Kad laisvė ši
Nebepaguos jau jo,
O man nebesuteiks vilties.
 
Išlaisvinu
Ir pats savęs atsiprašau,
Jog jau nemoku guosti,
Kad sielą pjaustau
Nepridengdamas akių
Skraiste.
 
Tu
Man pamoji
Ten,
Iš praeities
Ir vėl nutolsti.
O aš žengiu toliau
Neslėpdamas,
Kad pamiršau,
Kaip tu tuomet atrodei...
 
Svarbu išlaisvinau
Nekaltą –
Svarbu dabar geriau.