Mes tikrai ne svetimi, o artimi,
Tokie permatomi, nesuprantami,
Pasiklydę vertime ir atrandantys save,
Kartais meilės, kartais skausmo glėbyje.

Mes tikrai visi labai panašūs,
Su visom detalėm pakartoti,
Ir visai nebūtina dėl to sielotis,
Kad kažkiek ilgesnė kieno nosis.
 
Pas kiekvieną toks pat privalumas,
Nepažintas genialumas ir kvailumas,
Kad pridėję centą prie algos, bandom
Burt gyvenimą iš praskiestos putros.

Ir kaip visuomet  apgaunam tik save,
Ir labiausiai patys save žeidžiam,
Ir nejaučiam, kad labai gili žaizda,
Kad gyvybės siūlas atsileidžia.

Ir belieka kliautis tik stebuklu,
Kad statytos pilys nesugrius,
Kad Aukščiausio rankos pirštas
Lietaus debesis tolyn išsiųs.