O man  tik savo klevą glamonėt?
Ir tarp pirštų savo širdį maigyt?
Žmogiškąją nejautrą anksti pažinusi,
Laipteliu aukštyn keliu save
Ant man paskirto neaukšto,
Bet neūkanoto pjedestalo.
Iš nekantriai rūsčios dienos
išsprūdus glėbio, lekiu
Į magiją nakties.
Po kupolu dangaus laisva
Nuo priesakų ir prietarų naštos,
Paliauju savo širdį pirštais maigyt.
Išvaduoju klevą iš savų glamonių.
Skubu. Kažkuriam taške
Neaprėpiamos akimis visatos
Kankinasi vienatvėje tokia pati
Kaip mano siela,
Nerandanti sau skirtos  širdies.
Rytas pertraukia kelionę
Ligi kito karto.

Nejau tiktai pradžia be
Kad ir banaliai  laimingos pabaigos?