Užklupusi liūtis, sodyba negyvenama
Ir motociklas „Java“. Pro langus žiūrime.
Liūtis, atrodo, bus be pabaigos
Liūties purslai langų stiklais ridenas.
Aplink tik miškas ir laukimas.
Gal prisiglaus, visai aptemo.
Gal bučinį padovanos.
Širdis smarkiau plazdena.
Bet ne, jis nedrąsus ir bučinys ne mano.
Nors turi „Javą“. Skrendu su juo, tvirtai prigludus,
Nuo rudenio laukais jau padūmavusiais.
Ir smilkstančių laužų kvapai man širdį glosto.
Jaučiu aš tėviškę, taip gera.
Ir vėjas man paliečia skruostą.
Jis toks švelnus, nors rudeniškas, bet dar šiltas.
Tie smilkstančių laužų kvapai, jų negaliu pamiršti.
Ir miesto šviesos jau čia pat.
Kelionė baigėsi, sutemo. Jis turi „Javą“,
Bet bučinys ne mano.