.
Įvairesnis nei Alpių kraštovaizdis
 
 
Prie vieškelio vingio ten eglė,
Žvalgybon miškų pasiųsta.  –
 
Ir vėjų kriaušy ties brasta
Ąžuolas – kur kniso deglė?
 
Pasiutus nuokalnė – baugu
Čia vieškeliu – nelyg stogu...
 
Žemyn ištikus leisdamies,
Prilaikom šonais bričką, bėdą,
O saulė mėly be dėmės,
O ant aviečių dulkės sėda.
 
Žemai tvanku, tik tiek kalbų,
Kiek seklumoj upokšnis sraujas...
Dilgynai, uogos, o gal būt
Ten nugaluoto pirklio kraujas. –
 
Skriauda ir kerštas, o kitur –
Šlovė, valdžia, vaizbūnų auksas,
Ir smiltys persisunkti tur
Krauju, ir į sakmes pašauks mus.
 
Čia užplakė – už vingio tuoj,
Dar tąsyk, kai rekrūtuos gaudė.
Kalne tai korė, o dauboj
Tai nusivarę žmones šaudė.
 
Nuo kelio skardžiai nusigręžę.
Tik šūktelk – aidą atkartos.
O bus jau pustrečios kartos...
Tai klykėm ten vaikai, kai vežė.
 
Per karštį kopę, o išbalę,
Aptinkam kitapus trobelę.
 
Dešimtininko smilkta čia.
Vaikų krūva, patsai sukumpęs.
Tai rėžė žvaigždę, tai nakčia,
Tai priteškėjo kraujo klumpės.
 
Kraujai ir bunkery šlaite
Po išdavikų ir granatų,
Ir šliūžėj slinkusių šliaužte
Iš nevilties ir blūdo metų.
 
Bet rimk... Sodyba ant, krante
Aukštai, taip nuošaliai išlikus.
Krantu tuo amžina švente,
Tikėtum, traukė metai tykūs.
 
Tik kad ir kaip aukštai gražu –
Ten brolis brolį... Vis dėl žemės...
Ir taip keliauji peizažu,
Ir žiū – jau vakaras sutemęs.
 
Ant suterštos gamtos – dažų
Gaisai užlies, ne kraujo.
Žvaigždė! Bet vėl senas girdžiu
Šnekas upokšnio sraujo.
 
Gaisuos arba po mėnuliu
Srovė jo šlama seną knygą –
Vis kvailelius kakta, keliu,
Vis veršelius gudreivos myga.
 
Žaboja veršius tuos Vadai
Ir tėvų žemės gint išjoja.
Kam klius kulka, o kam neklius –
Tėvynės spalvos plevėsuoja.
 
Valdžioj?  – nors tvanas... Kol maiše
Šiaip taip dar veisias aukso gilės.
O eglei džiūstant po delčia
Po šelmenim jau deglas svilęs.
 
Kalnai kelmuoti, ežerai
Užakę! Akys, pradarytos
Vien gilėms, dvilksi vos šnairai.
Sodybos trupintos, lipdytos...
 
Ar besušvis po tais stogais
Dar aukuras rusenęs.
Ar perpūsta širdis užkais
Prie tiek raikytos žemės.
 
Upokšni, ošk! Nors kaip alsu,
Nors deglė knisus – medis augęs,
Nors deglas svilęs – vilkas staugęs,
Tegu trumpai –  visu balsu.
 
 
 
              Ką gi, visai tinka mindauginėms artėjant.
              Deja, yra istorijos dainelių nesmagių, kur daugelis pamiršti taikosi,
           gal reiks priminti – į sveikatą. Taigi b.d.