Išėjau pasivaikščiot į nebūtį –
Paklausyti paukščių čiulbėjimo
Ir įmerkti kojas į kankinį,
Kad sugeltų šaltu tikėjimu...
Pradingau lyg nebūčiau nė gimęs.
Lyg būtis nebūtin išsikraustytų –
Oras virpa lietum nusivylęs,
Dega ašaros, kad nelaistytų...
Saują žemių netyčia pasėmęs
Iš būties tik tiek – prisiminti.
Tai, kas buvo, dabar šešėlis
Ir be saulės, ir be paminklų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-06-28 14:37:45
Geriau įmerkite kojas į tvenkinį, o ne į kankinį , taip pat atvėsins. Juk šešėlių be šviesos
nebūna ( įsitikinau skrisdama, o tamsta juk aitvaras!) Aukštyn snapą!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-06-28 13:42:08
Mat kaip! Ten taip pat paukščiukai čiulba, lietus lyja. Tačiau pritariu Atkakliajai - verčiau grįžkite, jei niekas nekvietė.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-06-28 13:03:58
Savitas pasivaikščiojimas, bet grįžkite...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-28 12:46:12
Įdomiai sueiliavote.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-06-28 12:36:19
Įdomu... Pamąstymams...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-06-28 12:35:04
Stipru.