Išėjau pasivaikščiot į nebūtį –
Paklausyti paukščių čiulbėjimo
Ir įmerkti kojas į kankinį,
Kad sugeltų šaltu tikėjimu...

Pradingau lyg nebūčiau nė gimęs.
Lyg būtis nebūtin išsikraustytų –
Oras virpa lietum nusivylęs,
Dega ašaros, kad nelaistytų...

Saują žemių netyčia pasėmęs
Iš būties tik tiek – prisiminti.
Tai, kas buvo, dabar šešėlis
Ir be saulės, ir be paminklų.