Išėjai, išėjai... nesugrįžti,
Išsinešdams istoriją didžią, valdovų pilis,
O norėjai prie vėliavos vėlę pririšti –
Taip maneisi žygiuoti per laiką galįs.

Ar ne tau amžių vilnį į ateitį risti?
Ar ne tau vėl pakelti gentainių kiltis?
Ar ne tavo čia žirgas, vėjo genamas, ristas,
Praeities sąžalynais į žemę atklys?

Išėjai... laikas stojo prie kapo –
Nei duobės ir nei karsto, nei kanklių raudos,
Užmarštim visos upės į nebūtį teka,
Bet grįžti vaizdiniais dangumi atgalios.

Tiktai vyčiai raiti tau dygsta prie tako,
O vainikas auksinis ant tavo galvos.