Esi verčiamas
Atsikelti ryte
Ir ne todėl,
Kad norėtum miego.

Tu jau dvi valandos 
Kaip nemiegi.

Suskambantis žadintuvas,
Lyg konclagerio sirena,
Įjungia išugdytą
Pareigos jausmą,
Kuris be gailesčio
Išspiria tave iš lovos.
Tuomet tavo žvilgsnį,
Kaip kačiuko snukį
Į ne vietoje pridarytą reikalą,
Reguliariai merkia 
Į laikrodžio ciferblatą.
Taip kas kartą
Tarsi smūgiuotų
Gumine lazda per inkstus,
Nes jam nėra
Kada laukti,
Nes jis taip išmokytas...

Galiausiai neapsikentęs
Tavo vangumo
Čiumpa už pakarpos
Ir veda.
Tu žinai –
Veda sušaudyti,
Bet vis tiek nesipriešini
Ir eini.
Eini
Nežiūrėdamas
Po kojomis,
Nežiūrėdamas
Į sutiktųjų veidus, 
Kad neišvystum jų akyse
Gailesčio.
Pasmerktas,
Nes ir pats save pasmerkei...

Kaip visada
Ateini pirmas
Į darbą,
Nors žinai,
Kad niekas už tai nepadėkos.
Žinai ir vis tiek eini...

Sėdi prie savo stalo
Ir įsijungi kompiuterį
Kaip tai darei
Pastaruosius dešimt metų.
Šūvis į pakaušį,
Kurio visą rytą tikėjaisi,
Kažkaip 
Vis tiek nustebina. 

Čia 
Tu jau 
Nebereikalingas.

Prisijungimo slaptažodis
Pakeistas...