prisiliesk prie manęs nusidriekusiu rankomis ilgesiu
nekantriu ir gaiviu lyg kalnų jaunas vėjas
jį  po gūsį į krištolo taurę  surinksiu
ir išgersiu – te gyvybės sula many liejas

nusileisk ant manęs vėsa dvelkiančiu debesiu
užsiklosiu tavim liepsna degantį kūną
tavo gyva drėgme lūpas perštinčias vilgysiu
netikėk, jei sakys, kad kančioj meilė žūva

tu pagrobei mane iš minčių suvešėjusio miško
toj tankmėj tavimi tik kliedėjau
lyg laukinis žvėris toks beprotiškai alkanas
nuo vienatvės juodos keistai išprotėjęs
                          -------------
prisiglausk prie manęs nusidriekusiu šimtmečiais ilgesiu
ir supančiok  kietom jausmo virvėm
aš alsavimu savo kvėpavimą tavąjį pildysiu
mes tik dviese – kartu laike tirpsim...