asistuoju
pati sau
ir savo vienatvei
už griežtumu užrakintų
nuo lengvabūdžių durų
visos keturios sienos
iš tylos nuaustos
panašios į pilką debesį

niūrumu
užsidegė skruostai
nejautrumo ilgai glostyti
užuominomis užgesintos aistros
rado išganingą poilsį
žmogaus anatomijoje
rytas žiovauja
už mano tylėjimu nukrauto stalo

atgailauju
retai už raidžių
jungimą į žodį be
meilės dieviško prado
arfos skambėjimas mano
ausiai nepriimtinas kaip reta
atbulai pradėjusi dieną
vaišinuosi tylos žalia arbata

ar taip jau gardi
vienatvės riekė užtepta tylėjimu.