Išėjau Joninių vakarą pasivaikščioti, nesinorėjo būti užsidariusiam nuo pasaulio tokią dieną. Išėjau į pasaulį. Pirmiausia, aišku, turėjau pereiti savo gimtą kraštą, o tik paskui jau žiūrėti, kaip ten kitur. Visame krašte visi gėrė, šimtu procentu, nes Joninės didelė šventė visiems, net ir ne jonams, tiesiog protėviai kažkodėl taip nusprendė, kad jei jau metai verčiasi į kitą pusę, ta prasme, sugrįžta palaipsniui tamsa ir visokie su tuo susiję nesklandumai, kaip pavyzdžiui: ilgi vakarai prie žvakių, siaučiant už lango lietui bei klaidžiojant kapinėse numirėlių šmėkloms ir panašiai, tai geriau blaiva galva viso to nematyti, todėl ir gėrė nuo neatmenamų laikų visokį midų, kol galiausiai atėjo Švyturys ir išmokė visus gerti alų, o kur dar rusai su savo vodka arba nelegalai, kurie virė samanę, ir savamoksliai chemikai, gaminę pilstuką. Taigi, visi gėrė, nes, be to, dar reikėjo pateisinti labiausiai prasigėrusios šalies reputaciją. Kai kas jautė, kad jeigu šiandien kaip reikiant neįkals, tai iki metų galo nespės įvykdyti nustatytų aštuoniolikos ar trylikos ltr gryno spirito normos metams, o metai juk beveik įpusėjo, ir ne visi pirmą pusmetį tolygiai buvo paskirstę gėrimo normas, tad dabar derėjo pasitempti, taip sakant, prisivyti stropiuosius. Nes po Joninių – dar kas: Žolinė, spalinė, kalėdos ir nauji metai, daugiau rimtų progų beveik nebus. Žinoma, pasakys, jaunimas – o Helovynas? Na, taip, galima dar ir per jį prisigerti, kaip ir per rugsėjo pirmąją įprastai, bet tai jau nėra toleruojamos bažnyčios ir valstybės progos. Tad geriau jau lakti per jonus.

Taigi, negėriau tik aš ir Veryga. Aš negėriau, nes buvau užsikodavęs ir nemokėjau nulaužti kodo kaip Mamontovas, kuris žadėjo kodai bus nulaužti, bet tikriausiai jis turėjo omeny ne mane. Taigi, aš ėjau visas toks koduotas brūkšniniu kodu, o Veryga, mačiau, stovėjo ant piliakalnio visas toks įsiutęs, įraudęs ir persikreipęs, rankų pirštai sugniaužti į kumštį, bet pačios rankos dar neiškeltos į dangų, tipo: Dieve, aš tave prakeikiu ar panašiai, ne, jis tiesiog labiau gal žiūrėjo apačion, į tautą ir gal jai ketino užvožti snukin, man taip rodėsi, bet kol kas dar veiksmų nesiėmė. Aš jį draugiškai pakalbinau, sakau, gal palik tu viską velniop, eime į pasaulio kraštą, gal ten bus linksmiau. Jis tik po truputį atsileido, mačiau ir pirštai atsilenkė, ir veidas išsilygino, net šypsena pasirodė veide: teisingai sakai, svoločiau, teprasmenga viskas, aš su tavim.

Taip mes ir nuėjom pasišnekučiuodami. Kodėl negėrė Veryga, man taip ir nepavyko išsiaiškinti, jis vis pabėgdavo nuo tiesaus atsakymo, galų gale, nusprendžiau, o koks mano reikalas, na, negeria žmogus ir tegul. Juk ir Hitleris buvo abstinentas. Iš tiesų nežinojome, į kurią pusę eiti, kur tas pasaulio kraštas, bet kadangi žemė apvali, kaip mus mokino mokykloje, tai nusprendėme, kad vis tiek prieisime kur beeitume, taip mes ir patraukėme bet kuria linkme. Paryčiais mus suėmė miegas ir mes užmigome susikabinę po medžiu. Aš sapnavau, kad plaukiu per Atlantą ir ant manęs užvažiuoja milžiniškas ledkalnis, visas aplipęs baltomis meškomis, niekaip negalėjau suprasti, kaip ir kodėl jos ten atsidūrė, mostagavau rankomis ir šaukiau: eikit, eikit greičiau šalin, juk ledkalnis tuoj apvirs, susidūręs su manim, bet jos nereagavo, susidūrimo išvengti buvo neįmanoma, ir iš to siaubo, kas nutiks vargšėm baltom meškom, kurios įrašytos į raudonąją knygą, aš ir nubudau. Pašokau, o virš manęs medyje melodingai čiulbėjo strazdas, Veryga buvo kažkur nusiritęs, nes, pasirodo, vieta, kur mes įsitaisėme miegoti, buvo nelygi, kalvota ir medis buvo pačioje kalvos viršūnėje, o aš besiskeryčiodamas per sapną, kai gelbėjau baltas meškas, nustūmiau bičiulį ir jis nuriedėjo žemyn, tad pasileidau iš paskos žiūrėti, ar jam kas bloga nenutiko. Pasirodo, viskas gerai, jis buvo sveikas, tik iš kišenių išbyrėjo visos kapeikos, kurias jis dar dėl viso pikto buvo pasilikęs jau nežinia kiek metų.

Po pietų, kaip ir tikėjomės, priėjome pasaulio kraštą, ties juo buvo užrašas anglų kalba  World out. Dangerous to walk. Bet mes vis tiek pralindome pro juostinę užkardą ir atsigulę ant pilvų pažiūrėjome žemyn, juk buvo įdomu, negalėjome paklusti draudimui. Paskui Veryga prisipažino, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis nepakluso draudimui. Aš jį nuraminau: visada yra pirmas kartas.

Po to mes grįžome namo. Tauta buvo prasigėrusi ir laiminga.