Kokį kvailą klausimą užduosiu sau pačiam. Ar gražu kai žydi vyšnios? Jeigu jau klausiu, tai reikia ir atsakyti. Gražu, daug gražiau, negu vogti, pavyzdžiui, šokoladą. Mačiau knygynas knygą pardavinėja pavadinimu ,,Vogti šokoladą“, turbūt žino ką rašo. Todėl nerašysiu apie vogimą, o apie žydėjimą. Bet ir rašyti neverta, nes žydėjimą matome kas pavasaris. Kam šimtas metų, tas matė jau šimtą kartų su trupučiu. Natūroje pamatome, tai kam daug rašyti. Man žydėjimas toks įstabus, taip sukelia dvasią, norą gyventi ir niekad nemirti, kad žodžiais to išreikšti neįmanoma. Bandau eiliuotai.
 
Jau sužydo alyvos,
Nuvilnijo jų kvapas –
Koks gražus tas ankstyvas,
Tas žydėjimo takas.
 
Tas žydėjimo takas
Veda veda paklysti,
Veda veda ir šneka –
Tu mane jau pažįsti.
 
Skamba kerintis juokas,
Pildos meilės troškimai –
Trelės žiedlapių suokia,
Medų žiedlapių ima.
 
Kai nebijo paklysti
Per liepsnojantį taką,
Ar galės dar sugrįžti
Kas jaunystės neteko?
 
Tu tyli, tau tyla geriau,
O man žodžių reikia, nors verk –
Jei iš tikro tyla geriau,
Tu tylos, tu tylos atsigerk.
 
 
Gal pasisekė, man patinka. Bet tai vienintelė mano sėkmė, o ir ta tik subjektyvi. Jei kas nors paverstų šį eilėraštį daina, va tada gal ir galėčiau pasakyti ,,pasisekė“. Degu nekantrumu pasakyti ką užsimojęs.
Atostogas imdavau pavasarį. Vien tik dėl šios priežasties – kad tai žydėjimo metas. Pasirinkti atostogų laiką darbdaviai leisdavo, net ir be prašymo, tereikėdavo pasakyti kokiomis dienomis atostogausiu, ir viskas. Tik kartą, kai laikraštyje dirbau, skyriaus vedėjas klustelėjo: ,,Kodėl tu visą laiką taip anksti atostogauji?“. Tada redakcijos kavinėje su juo gėrėme kavą ir išsišnekėjome. Kava buvo skani, nemažame puodelyje ir stipri tokia, kad vos po kelių gurkšnių pajusdavau žvalinantį poveikį ir gyviau pradėdavo maltis liežuvis mano burnoje ir protavime. (,,Tavo protavime nėra nieko logiško“, – kartą man sakė viena ponia, kurią ikšiol myliu.).
– Žinote, dėl žydėjimo, – pasakiau nedrąsiai, truputį slapukiškai. Kodėl slapukiškai? Nagi gėda prisipažinti tokiu moteriškumu. Tik pagalvok – dėl žydėjimo žmogus eina atostogauti, vos sniegui nutirpus. Kaip koks neblaivus, ar kaip brolis trečiasis. Vedėjas (vardu Vaclovas) nustebo ir neilgai trukus spėliodamas paklausė, pasilenkdamas ant stalo ir šalin pastumdamas puodelį su kava:
– Tai dėl kokio žydėjimo, ar dėl augalų žydėjimo?
– Na taip, nesunkiai atspėjote – patvirtinau jo mintį, nelabai norėdamas toliau apie šį savo nevyriškumą kalbėti.
– Augalai žydi ir rudenį. Gal geriau tada atostogauti kai gėrybės prinokusios. Pavasarį žydi tik alksniai, jie nieko neduoda, tik žiedadulkes produkuoja, o nuo jų gali ir susirgti. Žiedadulkės nematomos ir nežinia kur jų prisikvėpuosi.
Dabar man reikėjo paaiškinti, kas dar nepatogiau ir nutylėtina:
– Aš dėl grožio einu, dėl žiedų imu atostogas anksčiausiai. Dėl alyvų ir vyšnių žydėjimo, pone. Dėl jazminų. Neauga po langais alksniai mano kieme, nors jie, antai juodalksniai, gyvena tris šimtus metų.
Nuo šio drovaus mano atsakymo, kuriame negalėjau nuslėpti nepasitenkinimo, vedėjas kažkaip suokalbiškai šyptelėjo, pastebimai pragiedrėjo; supratau, kad jam patiko mano toksai dėl grožio atostogų rinkimasis, prielankumas žiedams ir žydėjimui. Padrąsintas sakau:
– Kai suliepsnoja alyvos, tai galima prie jų ir apsinakvoti, palapinę pasistačius, apsigyventi ir neiti pernakt miegoti, išeiti naktį pasikvėpuoti. O jau vyšnios kaip žydi! Gražiau negu sniegas spinduliuoja vidudienį žiemą, kai esi šiltai apsirengęs, pavalgęs ir atsigėręs, ir jautiesi tada kaip vasarą. Kunkuliuoja jų kekės lapų tankmėj, negi nematėte. Tiesiog kunkuliuoja. Kaip vanduo visą vasaros dieną, apeidamas nugludintą akmenį sraunioje tėkmėje, taip kunkuliuoja! Deja tik keturiolika dienų alyvmedžiai pavasario grožiu liepsnoja puošiasi, tuoj sudega jų kekės ir žiedai tarytum saulėlydis iki sekančio sniego tirpimo. Arba, matėte, Kaukazo slyvos kokiu sniegu apsižieduoja, kaip žydi! Žaviuosi jomis nuo jaunystės, kai dar nei nežinojau, kad jos ateivės: visa šakelė vien iš žiedų, iš baltutėlių kaip debesys, kaip jūros puta ar alebastras. Jų tiek aplipę, kad nei šakos, nei lapų nesimato, vien tik bičių spiečius žiedai ir žiedai. Vienas prie kito kaip nupintos girliandos! Tai ar neverta pasigėrėti. Eini ir sustoji prie jų, kad ir kaip namo beskubėtum. Tam ir geriausias atostogoms šis laikas. Kiek čia jų bebūna, mažiau nei mėnesis. Tai ne kažkada, kai atostogaudavo per visą vasarą, – paaiškinau ir net atsidusau iš susijaudinimo.
– Kai kurie augalai, tavo žiniai, žydi net du kartus. Jeigu šitaip, tai mes tau galim leisti atostogauti per vasarą du sykius, – pasišaipė vedėjas ir pats nuo savo žodžių nusikvatojo, priversdamas pasišypsoti ir mane. Baigęs juoktis vėl pasilenkė ant stalo ir visai rimtai sako, ko negalėjau tikėtis, dėmesio savo asabai nesitikėdamas:
– Rašau straipsnį apie atminties klodus. Ar tavo atmintis gera? Papasakok, Jonai, ką nors iš seniausių laikų. Tavo atmintis motorinė, vaizdinė, emocinė ar žodinė?
– Nežinau kokia, chaotinė kažkokia, o iš tiesų – jokia. Bet jeigu atostogų išleisit du kartus šią vasarą, tai ką nors prisiminsiu, – pasakiau kaip ne pėsčias, o važiuotas (bent man taip atrodo). Ir nelaukdamas atsakymo, akimirką pagalvojęs pradėjau, tam kartui prisimerkdamas, kad praeitis smegenų žievėje atsigamintų kaip video filme, kurie pas mus, ,,vidiakai“, atsirado maždaug kartu su ,,Anties“ ansamblio šlove.
– Tėvas man darė slides, – va tai labai įstrigę atmintin. Tiksliau pačiūžas. Turbūt nežinote: Dzūkijoje slides vadino pačiūžomis ir nei vienų, ir nei kitų niekas, rodos, nei neturėjo, tik mokykloje jų buvo fizinio lavinimo pamokoms. Bet tėvui ,,pačiūžos“ buvo žinomos naminės, o aš apie jas tik ir tesvajojau. Tik tiek čia ir įdomumo – kad slides kaime žmonės pasidarydavo patys. Bet kaip? Mažumėlę paaiškinsiu. Mes ne šiaurės tauta, bet slides irgi turėjome, ne tik kadokus ar skilandžių.
Sunkiausia tėvui buvo užlenkti slidžių pirmagalį, aukštyn užriesti. Bet pirma turėjo jas išobliuoti ,,ãbliumi“, baronu ir, pabaigai, leistuvu, kad būtų tiesios kaip stalas. Kaip stiklas, sakyčiau, bet stiklas mūsų name dažnai buvo sudurstytas, virtuvės langas būdavo įstiklintas iš šukių, ne stiklas monolitas, kaip marmuro kolona Sankt Peterburge arba mūsų Vilniuje. Va tas užraitymas pirmagalių – mįslingas reikalas. Priversti medį pakeisti savo formą ir kryptį – nėra lengva. Negyvą medį. Augantį tai visaip išraito, kreipdami jo kamiengalius, bet tam reikia žvėriškai daug laiko, auga lėčiau, negu žmonės. O mano tėvas slidžių pirmagalius išrietė gal per savaitę. Na, niekaip neatspėtumėt kaip jis tai padarė?!
– Niekaip, – tarstelėjo vedėjas, susidomėjęs pasakojimu ir daugiau jokiu žodžiu nepertraukinėdamas. Bet man ilgai tylint, ir kavos nugeriant, pridūrė:
– Bet daug paslapties nepasakysi. Baldininkai medžio užraitymus žino seniai. Antai kiek kėdžių yra su išlenkta mediena. Bet aš tai tikrai nežinau, kaip jie medį išlenkia kaip kringelį.
– Na kaip jums, tai pasakysiu, nors tai tokia paslaptis, kaip koka kolos gamybos receptas – jį kompanija laiko septyniuose seifuose užrakintą ir niekam nerodo.
Vedėjas praplėtė akis, pasikrapštė ausį ir pasirėmė ant vienos rankos, tuo parodydamas, kad nusiteikė klausytis įdėmiai.
– Labai tai paprasta. Puode. Užrietė slidžių galus verdančiame puode. Tik ne bet kokiame skystime, o verdančiose bulvėse! Kas iš kaimo, tas žino, kad kas vakaras verdamos bulvės, jei ne sau tai kiaulėms. Kiaulėms virdavo nebūtinai kasdien, nes užtekdavo vakarykščių. Bet slidės, nors ne gyviai, yra aukštesnis civilizacijos produktas už kiaules, tai klausykite: į verdantį puodą, kuriame bulvės kiaulėms verda marmaliuoja, tėvas sukišo slidžių galus ir laikė kol nusibodo. Šutindavo tuos galus ilgai, bet ne ilgiau, negu bulvės išverda. Tada mama nukeldavo puodą, puodkėlę (toks skuduras) pasiėmusi, nes puodas be ąselių, suversdavo bulves šutintuvan (toks metalinis kubilas) ir ,,sekočium“ kapodavo, kol bulvės virsdavo jovalu.
Puodas didžiulis, bulvės smulkutės, kaip kiaulėms ir priklauso, kunkuliuojantis vanaduo slidgalius semia, garas iki lubų vingiuoja, kvepėdamas visoje troboje, o tėvas man vis liepia dėti ir dėti išdžiūvusių malkų. Mama nepatenkinta, barasi dėl tokių ,,makãrajų“ virtuvėje, ruošą jai trukdo, kol tėvas pagaliau ištraukia slides iš puodo ir... kiša jų galus po balkiu. Ten galai įstringa, o likusią slidės dalį svoris lenkia žemyn, ji linksta ir nuo savo svorio, o dar ir kokį svarelį uždeda ant jos, ir šitaip, po daugelio bandymų, slidžių galus užrietė, bet vis dėlto ne tiek aukštai, kiek pirktinių užriesta. Tačiau užtekdavo jų patogumo slysti nuo kalnelio, kurių aplinkui, ir stačių ir nuožulnių tebėra pasirinktinai iki šiolei. Didesnė bėda, kad koja čiuožiant nesilaikydavo ant slidės. Apkaustų, žinoma, nebuvo, prikalė tik po vieną dirželį, kilpos pavidalo, prie vienos ir kitos slidės, ir važiuok, ką nors geresnio nieko nesugalvosi. Batai smukdavo ir smukdavo iš tos kilpos, o greit ir pati kilpa atsilupdavo, reikėdavo naujai batsiuvio ,,cvekucais“ prikalinėti. Atsimenu sniego blizgėjimą, ir kaip jis buvo apšalęs, leduku apsitraukęs. Matyt, iš vakaro buvo lijundra. Bet pilniausia laimė buvo lėkimas nuo kalno. Net vėjas per ausis švilpia! Nekrato kaip vežime, bet leki lygiai, tarsi oru skrendi sakytum gandras. Nenusakomas jausmas, kokio dar nebuvau matęs iki slidžių mūsų namuose atsiradimo.
– Tai ne ką pasislidinėjai, – pasakė vedėjas, matydamas, kad kalbą baigiau. – Dar ir bulves kiaulėms turbūt apkartinai. Medis šutinamas apkarsta. Jei sriuboje įdėtum medienos, pamatytum kokia karti. Kiek čia valandų, ar ne laikas laikraštį maketuoti?, – ir dirstelėjo į laikrodį. – O, dar anksti!
– Aš pasižiūrėjau į savąjį ir prisiminiau, kaip riešą išsinarinau, nes kairės rankos riešo kauliukas ir dabar išsikišęs daugiau, negu norma.
Man malonu būdavo pasižiūrėti į savo laikrodį, nes jis man, estetiškai, patiko. Erdviai laikėsi ant rankos, nusmukdamas net ant plaštakos, kai ranką nuleidžiu. Viską mėgstu kas laisva, o suvaržymų ne, kaip ir tamsta. Laikrodis, visas metalinis, nikeliu spindi, visas baltas, o ciferblatas juodas. Neblogai suderintas kontrastas. Rodyklės ir skaičiai šviesūs, arabiški, antikvos pavidalo. Kas begali ant mano rankos būti gražesnio! Jei vasara ir marškiniai trumpom rankovėm, tai laikrodis pagrindinis rankų akcentas, aksesuaras, kuriais taip įmantriai apsikarsto (pasidabina!) panelės. Aš jį nusipirkau, galima sakyti, dykai. Prie Filharmonijos, mažoje patalpėlėje, atsirado ,,maistarnià“, kurioje už šešis senus rankinius laikrodžius ,,dziegormaistaris“ duodavo vieną naują, be jokio primokėjimo pinigais. Turėjau kelis jau sustojusius laikrodžius, o kiek trūko, gavau iš draugų kaipo jiems nereikalingus, nes sudėvėtų laikrodžių mažiausiai vieną turėdavo kiekvienas, ir jų niekas nevertino; bet ir balastas nebuvo, neišmesdavo į šiukšliadėžę ar kur nors ant žolės. Šitaip aš ir gavau savo juodai baltą laikrodėlį, tik apyrankę reikėjo nusipirkti, kuri – išsirinkau gražiausią – man buvo per ilga, todėl patrumpinau, porą grindelių iš jos išėmiau, ir tapo kaip tik, tvirta ir amžina, geresnė, negu jos būdavo odinės ar iš dirbtinės odos (tokios, metams bėgant, susidėvėdavo, o blogiausia – po jomis prakaituodavo oda ir net niežėdavo, ne tokios ir puošnios buvo kaip metalinės, tik daug pigesnės). Jos išėjo iš apyvartos kaip ir tas mano užsukamas laikrodis, kurį prisukti reikėdavo kas vakaras arba kai tik prisimeni, nes po paros sustoja; o žodžių, kabutėse šioje pastraipoje paminėtų, jau nežino nei istorikai (nebent kalbos istorikai), nors ir skolintiniai jie nemažai metų sodiečių kalboje ,,tiksėjo“. Nepamirštu, kur sustojau.
– Dar riešo kauliuką prisminiau, kaip jį išsinarinau. Bet čia jau ilgesnė būtų kalbelė.
– Jei šitaip, tai reikia kavos pasiimti, – ir nusipirko antrą puodelį. (Jis ne pasiėmė, bet nusipirko.). Nupirko ir man, neleisdamas pačiam užmokėti, ir aš pajuokavau, paklausiau, ar antrųjų žadėtų atostogų man neatims už kava pavaišinimą.
– Matote, Vaclovai, klausytis tai gera, bet prisiminti tai ir nelengva, skaudėti ima, kai prisimeni sopulius. Bet nieko. Va kaip išniręs mano riešo kauliukas, man jo neskauda, o kažkada skaudėjo, tiesiog žvėriškai. Tai buvo pats didžiausias mano fizinis skausmas iki šiolei, – ir parodžiau jam ranką, pakišdamas arti akių, tą ,,juodbruvą“ savo laikrodį patraukdamas alkūnės link. Vedėjas tik spoksojo į mane, lyg tirdamas, velnias aš ar gegutė, daug kauliuku nesusidomėjo, nei užjautė, matyt, jam labiau rūpėjo mano prisiminimas. O jisai toks.
– Skurdžiame mūsų viensėdžio sodelyje, kuriame vien slyvos, niekad neužderėjusios, augo laukinė vyšnia, atokiau nuo visų kitų medžių. Išaugusi, trimis kamienais, kažkodėl labai aukšta, o gal man taip tik atrodė, kad aukšta, nes mažamečiui didelė yra ir višta. Manau, buvo puslaukinė, nes ant jos niekad normaliai nebūdavo uogų, o tik pramečiui, ir tai tik viena kita rausvuojanti vyšnelė pačioje viršūnėje, kur jų niekaip nebūdavo įmanoma pasiekti ir atitekdavo varnėnams, kuriuos dzūkai vadina špokais: senesnieji net iki šiolei, o jaunesnieji – norėdami pasišaipyti iš senių dialekto. Bet vienais metais įvyko kone stebuklas, vyšnia užderėjo kaip Sosnovskio barščiai – tankiai tankiai ant šakelių atsirado ir brandinosi taip geidžiamos vyšnios lyg póterkos!, kurių trūko kur kas labiau, negu duonos. Negalėjau sulaukti kol jos išnoks, rodos, ne dienos ėjo, bet mėnesiai, o jos buvo vis balkšvos, nors pagaliau suraudonėjo, o dar vėlėliau – tapo jau neberūgščios. Pradėjau jas ragauti dar sužalias, ir jų buvo tiek daug, kad nuo mano laipiojimo derliaus gausumui nelikdavo nė žymelės ir jos išnoko iki tamsaus ir pačio skaniausio tamsaus vyšninio raudonumo, kuris, kaip vėliau sužinojau, vadinasi prancūzišku žodžiu bordo, kaip ir tokios pačios spalvos vynas, dabar man prieinamas, kai nueinu į kokią nors naujos knygos prezentaciją parodų rūmuose ar bibliotekoje. Neturtėlis esu, o ne taupau, kaip galėtumėt pamanyti skrybėlėtos mano povyzos suklaidintas (juodą plačiabrylę dabar nešioju ant varganos savo galvos, viršuje dėl fasono įspaustą). Tik ,,N.N.“ laikraštis nesuklydo paskutiniame puslapyje pavadindamas mane ubagų karaliumi, nors nė toks neesmi, kadangi mūsų šalis respublika, o ką KGB organai karaliais padaro, tai tėra tik pasityčiojimas ir trypimas, labai sunkiai atlaikomas.
Lipau ton vyšnion keliskart per dieną nuo pasisotinimo iki pasisotinimo ir jų tik kauliukai krito ant žemės. Per savaitę kitą iš pažemių vyšnias apskabiau beveik grynai. Neidavau nė viralo valgyti, ar pieno su duona, o tik vyšniomis gardžiavausi, nes skanesnio nieko nebuvo visame pasaulėlyje; nebent tik ananasai ir arbūzai, kurių tada nebuvau dar nė matęs ir nežinojau, kad jų esama. Tik Alytaus miestas jais pavaišino, ir tai tik arbūzais, o ne argentinietiškais ananasais, kurių ir sostinė Vilnius retai ir mažai begaudavo varguomenei, o gal net ir ponams.
Teko ropštis jau į pačią viršūnę. Bet tai pavojinga, galiu dribtelti iš aukštai ant labai kietos žemės, kuria tik vaikščioti saugu ir smagu, o ne trenktis į ją. Bet tai įvyko, ir nenuostabu, kad likau gyvas, nes aukštis vyšninis, o ne parašiutinis. Pone Vaclovai, kuriam dabar pasakoju, ir Dieve visagalintysis, aš iškritau iš pačios pačios medžio viršūnės! Ant žemės, kietos kaip krosnis, per šakas, kurios manęs negailestingai nesulaikė ir nespėjau nė už vienos nusigriebti. Ir kritimas buvo smarkus, kaip to namo, kuris Biblijoje sugriuvo; krisdamas išsinarinau riešą. Nežinojau, kad išsinarinau, nes išvis nežinojau, kad kaulai išsinarina ir juos atstato ligonbutyje, išvis mažai ką žinojau (kaip ir dabar); težinojau, kad susimušiau ranką ties riešu ir verkiau iš netveriamo skausmo, atsikėlęs ir vaikščiodamas, ir pas daktarą vežamas. Vaikščiojau aplink trobą ir aimanavau oi sopa, oi sopa, oi sopa! Ašaros kaip žirniai byrėjo iš akių, toks tatai sopulys išnirimo riešo. Net prisiminti nelinksma, gaila savęs, juk ne svetimas aš pats sau, net ir svetimo būtų man gaila.
Ta laimė, kad atvažiavo ,,gruzòvikas“ – kolchozo sunkvežimis GAZ 53. Dėdė buvo zootechnikas, tai jis, širdį turintis, mane užjautė: įsisodino minkšton, siūbuojančion bei kvepiančion kabinon, ir nuvežė miestelio poliklinikon dulkėtu žvyrkeliu. Bet ir iš jos parvažiavau ašarodamas, ir kentėjau skausmą kolei ranka pati sugijo, nes poliklinikoje ranką tik pamaigė ir negipsavo, gal kad jau buvo vėlu, ar išvis negipsuodavo. Kirpykla ir, žinoma, kino teatras tame miestelyje jau buvo. Tik dabar nebėra, nes nereikia.
Tai čia buvo dėdės užuojauta. Bet tėvo! Jis parėjo, kai iš verkavau jau namie, parvažiavęs iš provincijos miesto. Nedžiugino nei važiavimas per skausmus. Jis, pamatęs išnirusį riešą, kaip iš skausmo verkiu, ir sužinojęs kaip viskas nutiko, labai... įpyko, ir vietoj užuojautos smarkiausiai pradėjo mane barti, pagatavas dar ir nuo savęs rykščių duoti: ,,O kas tau liepė karscycis!, kas tau liepė tep aukštai lipc!“, – rėkte priekaištingai rėkavo. Jis lakstė po kiemą, tai prie vyšnių, tai priemenėn, tai pašiūrėn, kol pagaliau atsinešė... kirvį, blizgančiom ašmenim, kaip visada aštrų ir slepiamą, kad kas nors neatšipintų, ar kad net kas nors nepavogtų, o svarbiausia – kad aš ,,neapsikoliečytau“. Bet tas įvyko ir be kirvio, ar ne dėl kirvio, bet dėl viršūninių vyšnių. Kai pamačiau tėvą artėjantį su kirviu, įniršusį, piktai rėkaujantį, nusigandau ir pasileidau nuo jo bėgti, nesuprasdamas, ką su tuo aštruliu kirviu ji nori daryti – malkų sodelyje nėra, skiedrynas visai kitoje kiemo pusėje. Aš niekad nemačiau jo tokio pikto, o dar ir su kirviu. Bet tuoj, dar didesniam mano išgąsčiui, paaiškėjo ketinimas. Jis prilėkė prie vyšnios ir pradėjo ją įnirtingai, su didžiule jėga kirsti, kapoti kaip pakliuvo. Man pagailo mūsų vienintelio vaismedžio, kuris davė vaisių, ir priėjęs pradėjau prašyti, kad nekirstų, verkdamas ir dėl to. ,,Pastrauk!“, – tepasakė tėvas, ir toliau nirtulingai mosikavo kirviu, kad net kibirkštys lekia, kaip man atrodė. Tuoj pribėgo ir mama kartodama ,,Albin, nekirsk, palik nor vienų“, bandė tėvą atitraukti, bet jis greitai vyšnias nukirto visas, kiek jų augo iš bendrojo kelmo. Vyšnios nuvirto, tėvas jas patąsė, išskleidė lauke ir, tepasakęs ,,dar gali skyncis kiek nori“, nuėjo su kirviu trobon, palikdamas mane prie nuverstų medžių, prie vyšnių, kurios man buvo kaip gyvos, o dabar jau negyvos. Jis atrodė nusiraminęs ir jau nė trupučio nepiktas. Nepasiekiamos prisirpusios uogos dabar buvo ant žemės, bet jos manęs nebegundė. Šiurpas krėtė, kad jos šitaip negyvai pargriautos ir jau niekad niekad neatsikels. Kažkodėl atrodė, kad joms skauda, kaip tam berželiui, kuris turi širdį, viską jaučia ir girdi. Va ką skaudžiausiai atsimenu“, – tariau pakeldamas akis į kolegą.
– Tai toms vyšnioms, mielas Jonai, buvo natiurmortas, – abejingai, bet draugiškai tarė Vaclovas.
Šitaip mes išgėrėme po du puodelius kavos ir nuo to, nuo atviravimo, kažkaip labiau susidraugavome. Netgi taip, kad per visą darbo redakcijoje etapą negavau iš vedėjo nė vienos reklamacijos, ir mano rašiniai į laikraščio puslapius ėjo be trukdžių. Benorėčiau papildyti kavos gėrimo epizodėlį kaip sovietmečiu būdavo pataikaujama viršininkams, kaip būdavo nusakomas kyšio davimas: ,,Brosiš v pieriod – v zadi naidioš“. Kad neišverčiu, ir tuo nusidėjau (ne tik kad mylėjau). Išėjęs iš darbo laikraštyje, įsidarbinau mokslo įstaigoje, kurioje tyrinėju skolinius: rusybes, lenkybes ir vokietybes (kitokių pas mus ne kažkiek ir yra), todėl ir į tekstą jos išlenda, kaip koks sergančios kalbos šašas. Jau septyniolikti metai man šiame bare, nuotoliniu būdu, bangomis visaip kankinamam (pradėjo kankinti 1993 metais). Paprasčiausią žmogelį KGB gydo ir seka, net per Žemės palydovą.
 
Vilniuje, 2015 m.
 
P.S. Vakar, kažkaip lyg dirbtinai bangomis užslopintas, pamiršau čia savo tekstą įkelti.