Aš viską pamiršau,
Į žodžių žaismą pasinėriau,
Nejau man taip svarbu,
Kokia tvarka ir kaip jie į eiles suėjo.
Ar jie atėjo iš kažkur, spontaniškai,
Iš niekur,
Ar juos bandžiau prišaukt
Lyg sausrai lietų. Jie šauksmo neišgirs,
Nenulipdysi jų iš molio.
Ąsotis žemėn kritęs šukėm virs,
Kaip ir kviestiniai žodžiai.
Aš viską pamiršau, į žodžių žaismą pasinėriau,
Kai patys jie ateis nežinomais keliais,
Bus tikresni už dangaus mėlį.
Kai žodžiai į eiles suguls,
Ir aš nusiraminsiu. Juk taip svarbu,
Ką jie kalbės ir kaip, juk grimas jie pasaulio šio,
Priverčiantys pražysti sielos gėlei.
Priverčiantys nusišypsot, nubraukti ašarą nuo skruosto,
Priverčiantys iš naujo gimt, kai širdimi jie glosto.