Brendu per šlamančius lapus, per rūką,
Iš vasaros tolyn į mišką.
Gal pasisemsiu ten ko man taip trūko,
Ir sudėliosiu savyje aš viską.

Užmigus jau žolė, nurudęs krūmas,
Drėgmė tarytum skverbiasi į vidų.
Kas kartą mano ir gamtos artumas,
Mane atnaujina, širdį užkliudo.

O čia kadaise mudu rinkom uogas,
Tada Tu liūdnas į mano akis žiūrėjai.
Veju prisiminimą šitą - jis man blogas,
Ir Tu pamiršti mane jau suspėjai.

Saulutė lenda pro pušies spyglius,
Kutena veidą iš pašonės vėjas.
O mano randus (dvasioje) gilius,
Užgydys laikas naujai dienai prasidėjus.

Išblukus rytmečio žara,
Matau atneš tuoj stiprų lietų.
Kad mano sąžinė pavargusi, tyra,
Čia nusipraustų ir tylėtų.

Už mūsų griūvančius, jausmus,
Už mano gilią meilę gamtai,
Nuims likimas man skausmus,
Ir atsivers į laimę vartai.