grįžta mintys nakty ir priglunda prie skruosto
kas supras pilnaty ko nesudedi bluosto
kas taku palydės kai įbridęs į rasą
pasimesi lyg vaikas išsigandęs ir basas
melsvo rūko skara ant pečių užsimesiu
nežadėsiu sugrįžt vėl klaidinama dvasių
kai kely prasilenks svetimi piligrimai
kai sopės man ir gels neprašyti likimo
anei mudviejų laiko kurs paklydo biržely
vėl klampodamas sunkiai savo varganą kelią
nenujausi kodėl pasiilgau rugpjūčio
kai ruošiausi aš savo gyvenimo pjūčiai
kai išbrinko nakty mano vienišos valtys
negrįžai kažkada tu per stingdantį šaltį
nes per gruodą tavęs aš tada nelydėjau
tiktai plaikstės skarelė nuo gildančio vėjo
tik užkimo skalikai už menamo vingio
tau ištarsiu jaučiu vėl tavęs pasiilgau