Švelnumą žeidžiantį
Esi ir sau uždraudęs karnavalą –
Iškvėpintosios piemenaičių suknelės
Kvepia ne pienu,
Rožė ne žole,
O vis tiek
Per sekundę pašokanti aistra
Primena siautėjančią masę –
Dviragis po debesimi mėnuo įsiręžia
Kiklopo pečiai ir tikslas
Šniokštime neišgirsi raliavimo
 
Tai kam laikyti dvilinkės
Būties kaukėtą skliautą? Herojų
Mažakraujės sutartys tos! Pradų
Būdams įsismarkaujant drambliai
Po rutuliu šalin lai trypia sau,
Ir vėžliui verčiau nerti laisvėn
Palikus atomų dulkes vien.
Chaosui supuolant į daiktus
Lai dėsniai ropščiasi krantan,
Laikydami dantyse nupraustą pasaulį
 
Ir nupraustajame
Ramybę nūnai gėda rengia.
Ar laisvei jos negrąžinus...
Artėjame pasižvalgydami
Nihil kaitulio fanatikų.
Betgi širdys visų panašios –
Vaiko veidas suknelės klostėse,
Žili gaurai pasiilgę žalsvo vėjo, –
Visiems
Šneka švilpynė
Išsukta praskleistame krūme,
Ir nuogos tiesos nuoširdžios ir jaunos
Siūbuoja klubais
Ties saulėj spindinčia rasom birželio pieva
 
                       
Kur dėjotės, birželio pastoralės... spindinčios pievos...    Ir kailinaičiai praverstų piemenaitėms, kai susuka mūsų birželio vėjai žalius lapus. – Nebe siūbavimas – suktukas klubų, – toks mūsų pastoralės šokis, klimatui aikštijantis.