Tas lapų šnaresys belakstantis
Žaliom viršūnėm medžių,
Tas vėjo kuždesys, taip švelniai
Prisiliečiantis tyliu dvelksmu,
Tas paukščių klegesys
Nutolstantis ir priartėjantis
Ir sielos virpesys į visumą
Vis įsiliejantis sykiu.
Tas nenutrūkstamas judėjimas,
Ėjimas, išėjimas, vyksmas, judesys.
Čia krykštauja pavasaris, čia vasara,
Čia vėl ruduo, žiemos lytėjimas,
Čia vėl kažko laukimas
Be pradžios ir pabaigos.
Rasos gaiva paliečia karščio iškankintą žolę,
Vėl vakaru pasibaigia pralėkusi diena.
Rasotos pievos sudrėkina kojas.
Naktis gesina vakaro saulėlydžio raudonį.
Dangus suspindi tolimų žvaigždžių šviesa.