Išvaryti iš rojaus ir iš pažadėtosios žemės,
Suvargę, kuproti, basi ir apiplyšę,
Perėję devynis  pragaro ratus ir pamiršę laisvės skonį,
Šiandien susitikom vėtrų pagairėj su savo skausmu ir ilgesiu,
Su neišsakytais žodžiais, kurie užstrigo gerklėj nespėjus ištarti,
Atleisk, mano Angele, aš tave pamiršau, kai tau manęs reikėjo,
Nepasidalinau duonos rieke su išalkusiu piligrimu
Ir nepagrojau uždraustos melodijos — neklausė pirštai.
Ne, nesiteisinu, žinau, nėra atleidimo... tik dar viliuosi,
Kad tu kada nors sugrįši į mano sapnus, mano dienas ir naktis,
Paglostysi skruostą, nugairintą vėjo, lietaus ir amžinybės.
Lauksiu tavęs, jau laukiu ir ilgiuosi... Tikiu.