Iš visur.
Ir per duris,
Ir per langus
Atskriejančios skeveldros
Negailestingai susminga
Į tave,
O kitos
Lyg kokiame „Matricos“ filme,
Dar nesukurtoje jo dalyje,
Sustingusios ore 
Grėsmingai žiūri
Ir laukia savo eilės
Nerimaudamos,
Kad joms nebeliks
Vietos, į kurią
Galėtų susmigti.

Tu jau nebeklausi
„Kodėl?“ ir „už ką?“
Tik niekaip negali suprasti,
Dėl ko –
Vis dar stovi...

Atsakymas prieš tave:
„Nes nežinai atsakymo“,
O gal tik todėl,
Kad pirmoji skeveldra 
Smigo į smegenis...