Aš liudiju, kad šis drabužis geras,
Jis  ašutinis ir skausmingai  saldus,
Po juo aš tarsi drugio išnarėlė
Vis lyginu ir gražinu sparnus.

Dar vieno potėpio čia trūksta,
Dar vieno brūkšnio ar spalvos,
O kaip norėtųs greičiau ištrūkti 
Iš begalinės tamsumos.

Greičiau į šviesą ir pasaulį,
Grečiau regėt dangaus skliautus,
Žinau, koks trumpas laiko tarpas
Tarp to, kas buvo ir kas bus.

Todėl  skubu, todėl ir klystu,
Bet nebijau daryt klaidų,
Kai jau labai toli nuklystu,
Pasislepiu po ašutiniu drabužiu.

Jis mano žaizdą nušlifuoja
Ir nebelieka jos žymės,
Tačiau klaidas ir vėl kartoju,
Kad rasčiau tą, kuris supras, atleis ir  gero kelo palinkės.