Tokie savi, suprantami, tikri,
Lyg pats tą būtumei išjautęs,
Lyg pats ne kartą paviešėjęs
Nostalgijos glėby,
Lyg pats ir ilgesį, ir meilę būtum šaukęs.
Lyg pats su vėjais keturiais
Ant kryžkelės stovėjęs.
Keliais dulkėtais, apsnigtais
Su batais ir basom kiek paėjėjęs.
Sutikęs šviečiančią vakarę danguje
Ir broliui vakaro ją atidavęs.
Ir ilgesingoj mėnesienos naktyje
Mintis išliejęs, mėnuo jas tik tegirdėjęs.
Baltoj pūgoj baltas pėdas įmynęs,
Nakty paklydęs, kaip drugys,
Išaušus rytui vėl į šviesą kilęs,
Paglostęs vėją laukuose,
Ir vėtrungės sparnus palietęs,
O plaukiančias mintis į knygos puslapius įliejęs.