Tamsią naktį ir vėl prisirišęs save
Išeini į kelionę be galo.
Baisiai tolimos žvaigždės giliam danguje –
Suviliojo, paliko, apgavo...
 
Negali per toli atsiskirt nuo savęs,
Per trumpa šalto laiko grandinė.
Sniegas baltas, bet degina skaudžiai rankas,
Ir maži batai kojas nutrynė...
 
Žydi sodas vingiuojančio tako gale,
Rodos, viskas turėtų būt aišku.
Bet nubyra žiedai – stingsta pėdos lede,
Iškapojamos šakos be vaisių...

Ne į lūpas – į kaktą bučiuoja žvaigždė.
Gal tai laimė? – viltis paskutinė...
---
Prieš tave iškentėjo ir tu iškentėk –
Kartais vienas išgelbėja minią.
 
2017 m. birželio 11 d.