Mitų griovėjai,
Ar jūs žinot, ką darot,
Kada nemuštą vieną muštiesiems piktiems atiduodat,
Nematuotu žodžiu
Kada rėdosi visas pasaulis?
Abejonėm apšlubę atbudo be būtino sielai ramento –
Į negyvą kalbų melagingų kloaką patekom.
Kapanojamės plausto nei laivo nerentę,
Nes kasdieną sunkiau ir sunkiau perkopt savąjį Ego –
Link žvaigždynų kai spraigo hormonų pritvinkę jaunikliai,
Iškuštėję karšinčiai, 
Užmiršę savąsias pasiutpolkes,
Bamba tulžingai.
Taip, pasaulis pasikeitė –
Durys daug kur nūnai užsidaro
Ir privėrė nubrizgusias lėto ėjiko palas.
Ko rėki?
Per dainas ir per alasą niekas tavęs neišgirdo
Broliai, seserys! 
Ne, degutu apsivėlusios juda pro šalį pamėklės,
O teisybė, deja, sudraskyta į Ego skutus,
Į šukes, į krislus ir į dulkes.
Bendratis asmenuojama garsiai – 
Lyg tas, tylintis, mąstantis, dirbantis purvinus darbus 
Jau miręs.
Plevėsuoja šilkais 
Anei audęs, nei siuvęs,
Garsiai caksi bateliai į grindinio kaulus.
Pirkit kūną, jei reikia,
Ir sielą pridėsiu už vieną auksinį.

Ar matei po reklamomis kiūtantį tylintį šventą?
Už tai nukryžiuotą ir amžiams prakeiktą?