vėl krūpteli bedvasės mūro sienos
nuo sielos riksmo nebylaus –
„kodėl?  už ką?“.. aplink tyla...
tokia tiršta lyg drumzlinas kisielius 
įtraukia tarsi pelkė
ir virš galvos jau nebėra dangaus.

vaitodamos pro šalį šliaužia dienos
ir lyg akla rūke kapstaus
kur kelias, kur brasta
kitan krantan, kur horizonto mėlis –
man jis nebepasiekiamas...
skausmu iliuzijas išblyškusias dangstau.

mintim baltom tvarstau
kaip žaizdą išopėjusią dar gyvą sielą –
gal dar atgis... gal nebemaus...
tik apmaudas vis graužia tarsi hienos –
paliktos viltys lyg našlaitės vienos
gyvybės niekad neatgaus
                 -----------          
... bet žvilgsnis ieško, ką kadais regėjo –
tą horizonto mėlį amžino dangaus –
gal bent akies kraštu pagaus...