Buvo keturiasdešimt pirmieji,
Tryliktoji birželio naktis.
Pasalūnais plyšiuose lindėjo
Stalininiai vaizbūnai pikti.

Dar šviesos spindulių nesimatė,
Dar nekrito gailioji rasa, –
Kažkas verčia duris lyg patrakęs, –
Dieve mano, nejaugi klasta?

Keturioliktą dieną birželio
Tautai išaušo juodžiausia diena.
Tąsyk mėsmale pirmąkart malė
Nekaltų ir beginklių minias.

Siaubo vagonai užtvindė klaikūs
Kazachstano, Altajaus kelius...
Minias žmonių tironas baisus
Metė šiaurėn į speigo nasrus

Bet žiedai ne visi šalty vyto,
Nors juos stingdė ledinė ranka.
Laukė jie, šaldami šviesaus ryto,
Nes žinojo – pakils vėl tauta.

--------------------------------------------
  Pakilo!