Žmonės, atsiliepkit, ateikit, jūs man reikalingi. Aūūūūū….
Tyla. O diena baigiasi ir vis mažesnė tikimybė, kad kas nors ateis. Mano „Priebučio svetainėj“ gausiai sužydo gėlės ir, keista, jos visai neapdaužytos vėjų po audringos nakties, lietaus.
Tai ne ankstų rytmetį pradėjau šauktis žmonių, o dabar, kai jau popietė linksta į vakarą, tik man rašosi taip, be tvarkos.
O rytas vos prašvitęs jau buvo ne toks, kaip visi rytmečiai – iš karto tai pajutau išėjusi ant priebučio. Žinojau, manęs niekas nemato, šiais laikais kaimas ilgai miega, todėl nusirąžiau  smagiai, nuo dūšios, jausdama kiekvieną savo seno, dar ir dar kartą nubundančio kūno ląstelę, kad net prasišvietė plikas tarpas tarp pižamos kelnių ir marškinėlių, o išdykėlis vėjas nuliejo jį dulksnos gūsiu. Susijuokiau tarsi pakutenta. Kokia palaima – gyvenu...
Deja, netiesa, kad niekas nematė – gatvele pro mano namus ėjo berniūkštis su raudona striuke ir lietsargiu, netikėtai išniręs iš už gyvatvorės užsižiopsojo į mane ir griuvo, tiesiai į pelkę, šiaip taip atsikėlė, papurtė kelnes už klešnių, išpylė vandenį iš lietsargio, papurtė jį ir nubėgo. Dar grįžtelėjo į mane toks piktas. Ne aš, juk tu pats kaltas – nederėjo tau tokiu ankstyvu metu čia būti ir žiopsoti į pusplikę besirąžančią seną moteriškę. Tai mano laikas.
Šalta. Senam žmogui dažnai šalta, bet šį rytą neišsigalvoju, termometras prie durų tikrai rodo tik tarp penkių ir dešimties laipsnių. O dar tas vėjas.

Šypsodamasi įėjau vidun, ilgai ir nuobodžiau rengiausi, gėriau vaistus, ryto kavą su sumuštiniu. Staiga atsiminiau – šiandien turiu parsinešti  pieno iš kaimynės, o jau čia pat laikas, kai jiedu su sūnum grįžta iš ganyklos. Paspartinu žingsnį, kliuvinėju už slenksčių, vos nenumečiau kompiuterio, netyčia timptelėjusi už kabelio. Bet nenumečiau!
Dar turiu 20 minučių. Pasitikrinu korespondenciją – yra keletas nemiegojusių, skaičiusių mano kūrybą. Keistuoliai.
Dar ne beviltiška senatvė – tai kas, kad praeitą kartą pamiršau nusinešti pinigų ir visai per tas praėjusias kelias dienas dėl to nesigraužiau. Kodėl turėčiau, jei neatsiminiau? Užtai dabar, pačiu laiku, atsiminiau!!! Pasiėmiau ne monetas iš tam skirtos stiklinaitės, o piniginę – gal kaimynė turi suliejusi sūrį, nusipirksiu.

Su visa vaikštyne atsargiai nusikrausčiau laiptais. Įdomiai turėjau atrodyti su sportinėm žaliom kelnėm, a.a. draugės mamos numegztom storom raudonom vilnonėm kojinėm, kaliošais, apsirišusi galvą didžiule skara. Keleliu pro kapus nuėjau iki kaimynės sodybos – dar negrįžę. Gerai, palauksiu. Vaikštynę pastačiau prie obels, atsisėdau, dairausi. Įdomu dairytis niekieno netrukdomai svetimam kieme. Viskas subujoję, sužaliavę, sulapoję – salotos, svogūnai daržiukyje, nužydėjusios obelys, lazdyno krūmas, matyt, savaiminukas, įsišaknijęs apie kriaušės kamieną. Tujos gražios. Įsižiūriu į prie tvarto galo aptvertą vištininką, bet paukščiai dar nepaleisti, karkia. O gyvena jie, kaip manot, kur? Džipo kėbule! Tai laikai atėjo! Mokykis, moteriške, bent senatvėj fotografuoti, juk tai tiek daug pasakantis istorinis kadras.

Prie aptrūnijusios, seniai spalvą pametusios karaputkės, kur kažkada sutilpdavo visas pieno ūkis, ant prieslenksčio lentos surikiuoti keli trijų litrų stiklainiai, sudėti į skirtingas terbas; ne aš viena katė, laukianti pieno.
Parvažiuoja. Įsižiūriu į kaimynę, mažutę, smulkutę, amžinai, net iš pat ryto pavargusią. Jei ne sūnus, niekaip tų pieno bidonų nesukilnotų į priekabą. Bet šį rytą mano dėmesį prikausto kažkas kita – didelio nuovargio ir didelio džiaugsmo derinys. Juokas tiesiog trykšta, ji nė akimirkos neiškenčia nekalbėjus, netarškėjus. Ir man pasidaro linksma, tas jos juokas kažkoks nesuvaldomai užkrečiantis.
Klausia, kaip manau, kas šiandien, birželis ar lapkritis? Abi nutariam – lapkritis, bet vis tiek juokiamės, krikštijamos stambiais lašais, vėjo purtomais nuo obelų šakų. Nenori imti pinigų, užprotestuoja mano prisipažinimą, kad anąsyk pamiršau atsiskaityti. Pasiginčijam vis taip pat pro juoką, atsiskaitom ir staiga  kaimynė nebeištveria, griebia jautį už ragų – pasako didžiąją šios nakties naujieną:
– Krikštynos mūsų namuose! Gimė anūkėlė!
Vos neapsiverkiu. Tokia jau aš – kiek kartų per gyvenimą priėmiau kūdikį, visada nesulaikomai verkdavau drauge su juo. Tik dabar pagalvoju, kadgi savus pagimdžiusi neverkdavau. Tikrai – neverkdavau. Kodėl?
Kaimynė jau aptarinėja, kokį vardą reikėtų siūlyti tėvams. Jau bemaž įsitikinusi, kad Antanina, nes juk šiandien atlaidai, antaninės. Aš diplomatiškai nutyliu, nei giriu, nei peikiu. Kad ir krykštaujanti iš džiaugsmo, laiminga močiutė tai pastebi, prityla, įsižiūri į mane ir aš turiu paminėti mudviejų abiejų pažįstamą Antaniną.
– Ne, ne, neduosim to vardo, nereikia! Vaje, kaip gerai, kad priminei!
Ne, ne, mes nenuliūstam, mes tik nutylam, susimąstom, ar vardas turi įtakos būsimam vaiko būdui, lemčiai.  Manau, kad ir kaimynė netikėtai atsimena du savo jaunus išėjusius brolius – jos žvilgsnis nukrypsta į kapus. Net nusipurto – nereikia pasiduoti liūdesiui, šiandien namuose džiaugsmas! Apsisprendžia – tada patarsiu duoti vardą Akvilė, derės prie šeimoj jau esančių Kamilės ir Živilės. Vėl klausiamai pažiūri į mane – ar gražus? Aš pritariamai linksiu galva – man iš tiesų patinka Akvilė. Lyg sulaukusi netikėto brangaus svečio, lyg jau tikrai būtų krikštynos, laiminga močiutė staiga susivokia, kad gali pavaišinti mane nekasdieninėm vaišėm – pirmosiom braškėm, kurių parsivežė iš braškyno laukuose. Atsisakyti tiesiog neįmanoma, užgaučiau.
Einu namo šypsodamasi ir galvoju, jog visada žinosiu,  kad tais metais, kai buvo toks neįprastai šaltas, pavėlavęs pavasaris, kad antaninės priminė rudenį ir tik tada nunoko pačios pirmos braškės, gimusi mergaitė Akvilė bus savotiškai ir mano krikštaduktė, nes aš pirmoji pabuvojau jos krikštynose.
Tik nusiavus kaliošus, bet nė nenusigobus skaros, ėmiau rinkti produktus, rikiuoti ant stalo ir ramiai, neskubėdama maišyti šokoladinį pyragą. Pavyko puikiai.
Tik tada susimąsčiau – o ką man su juo daryti? Man valgyti negalima, cukraligė. Na, gal tik plonutę riekutę, tokia proga gal dvi. O jei taip per dieną niekas neateis –  linksmas, sveikas, be jokių ten cukraligių, mylintis gyvenimą? Nejau rytoj reiks neštis į pakelę taburetę, užtiesti ją lininiu rankšluosčiu, pasidėti ant jos pyragą ir vaišinti kiekvieną praeinantį? Gal ir tas berniūkštis su raudona striukele sugrįš?
Žmonės, aūūūū... Mūsų kaime krikštynos!