KGB mane gąsdina ir tuo, kas gyva, ir kas negyva. Tik Negyvąja jūra negąsdina, nes jos nebijau ir noriu išsimaudyti. Plaukti nemoku, tad būtų kaip tik. Ji tokia sūri, kad plūduriuoja vandens paviršiuje ir sunkesni, negu aš. Per penkiasdešimt metų jūra žada nusekti, bet dar daug galima suspėti. Nesuspėjus irgi ne bėda, nes ketina ją sujungti su kita, nesenkančia jūra, ir šitaip Negyvąją jūrą padarys Gyvąja.
Gąsdina negyvais gyviais ir gyvūnais. Tuo ne tik gąsdina, bet ir tyčiojasi. Tai pastebėjau dar sovietų laikais, kai mano kelyje padėdavo suvažinėtą šunį – tą patį skirtingame kelyje. Turėjau Zaporožietį ir kai juo važiuodavau į tėviškę ir kitas tolimesnes keliones, tai kelyje vis privažiuodavau tą suvažinėtą šunį, patiestą man ant kelio. Ilgainiui tokių atvejų ėmė daugėti. KGB žmonės patiesdavo suvažinėtų ir kačių, ir šunų. Ką patiesia dabar? Ogi pelių, varlių, musių ir kritusių paukščių. Tik ne vien kelyje, bet ir kitur – ant palangės, ant stalo... Kelyje jau padeda ir obuolio nuograužą, kas reiškia, kad aš tarsi obuolys esu jau sugraužtas. Tuo ir džiaugiuosi, nes graužimo pabaigos labai laukiu.
Šiuomi minėtuoju aptarnauja mane visur, taip pat ir kaime toli nuo Vilniaus, kuriame atostogauju štai jau penkias vasaras iš eilės. Čia, pastebėjau, labai daug kas geria. Kolchozai panaikinti, darbo nėra, tad visi puotauja. Altanoj prie parduotuvės – nesibaigianti šventė. Nuolatos pilna linksmų girtuoklių, tik merginų šitaip puolusių, dėkui Dievui, ten nematyti.
Kaip tik šioje nemokomoje užeigoje altanoje susipažinau su ponu Stasiu. Kai įėjau į ją pasiklausti kada gi po velnių grįš pardavėja į parduotuvę, kažkur laikinai išėjusi ir palikusi prekes likimo valiai ir savitarnai – tik pagaliuku užkišo duris ir dingo kaip į vandenį, nebijodama, kad pijokai viską išvogs. O aš atėjęs, duonos negaliu nusipirkti, laukiu nesulaukiu. Nepabūgęs girtuoklių, įkišau nosį pro altanos angą ir klausiu:
– Kažin, kur yra pardavėja?
– Ji tuoj ateis, nuėjo pieno pas Mikalauckų, ca netoli. – Va ton geltonon trobon, – pasakė ir parodė vienas girtuoklėlių, ir išlindo iš altanos paskui mane į lauką. Aš nustebau, kad kaimo vyriokai tokie draugiški, pasiūlė ir išgerti su jais, ne muštis. Tas, kuris iš altanos išėjo, ištiesė man ranką, pasivadino ,,Stasys“, aš jam savo vardą pasakiau ir šitaip mes susipažinome. Dar supratau, kad jis mane žinojo jau iš anksčiau, iki susipažinimo. ,,Jūs esat knygą išleidęs, ar ne?“, – sakė jis. ,,Einam, ką aš jums papasakosiu“, – net už parankės mane paėmė ir, nei iš šio, nei iš to atsiprašinėdamas, nusivedė toliau nuo visų į pievą. Atsisėdę, o vėliau ir atsigulę aukštoje žolėje, mes ilgai joje užtrukome besišnekučiuodami, bet dėmesio vertos tėra tik Stasio kalbos, kurios buvo labai netikėtai, tiesiog nemotyvuotai, atviros ir sukrečiančios. Ir tikrai nenutylėtinos. Bet kažin ko atpasakoti ką Stasys kalbėjo, neturėsiu. Tik kas įdomiau. Savais žodžiais.
Girtuokliavimas Stasį atvedė į nuopolį, net į ligą. Bet jis vis tiek girtuokliauja, ir pats nežino kodėl. Jis girtas kasdien ir kas vakaras. Jeigu ne girtas, tai ,,išsigėręs“, kaip čia sakoma apie pusgirtį žmogų. Kažkada dirbo lapių fermoje, bet atleido, ir dabar iš visų uždarbių liko tik mobilusis telefonas kišenėje ir pinigų vynui, nežinia iš kur vis pasipildančių.
Didesnis negu girtuoklystė šio vyrioko nuopuolis prasidėjo minėtoje fermoje. Prie jo prisistatęs nepažįstamas pagyvenęs dėdė paprašė padėti. Padėti nugalėti vieną rašytoją landsbergistą, kuris Stasio kaimynystėje kas metai vasaroja. Stasys, daug nesiderėjęs ir susigundęs atlygiu, savo nelaimei sutiko. Taip pardavė velniui savo dūšią, nes sielos nė neturėjo. Jį užverbavo vykdyti psichologinį terorizavimą ir tyčiojimąsi iš rašytojo, terorizavimą, nors tik juoką keliantį, bet pakankamai šlykštų ir vis dėlto nusikalstamą. Jam liepė daryti viską, kas rašytoją erzintų, šlykštintų ir žemintų.
Atsiskyręs su užsakovu ir pasukęs galvą, Stasys pirmiausia nutarė padėti rašytojui pelę. Jo kasdieniniame kelyje. Žinoma, negyvą. Padėti taip, kad būtinai ją užeitų.
Pelių prisigaudo savo namuose. Jei nuo vyno dar pakelia galvą, tai slastus joms užstato eidamas naktigultui, prieš prausimąsi, o jei ne, tai kitos dienos ryte. Nes rytą iš namų išeina gerti, ir pelės nekliudomos šeimininkauja kaip ir naktį. Gyvena vienas, nedideliame namelyje, bet vietos jame ir pelėms užtenka ir, taip sakant, dar ir lieka. Jos visada randa daug trupinių bei bulvių lupenų, tad savo giminę plečia sėkmingai, savo šeimininkui už tai neduodamos ramaus miego ir jokio gero sugyvenimo su jomis. Naktį jos užlipa ant nenušluostyto stalo ir sotinasi viskuo, kas palikta. Krebžda tai popieriuose, tai susiradusios graužia kokį nors džiuvėsėlį, o tas graužiamas bilda ir braška, pažadina šeimininką ir neleidžia toliau užmigti. Stasys jas gaudo dvejais slastais, jie kaukši kiekvieną naktį, tačiau pabaigos kol kas tam nematyti. Pelių buvo perteklius, todėl nutarė jomis ,,pasidalinti“ su rašytoju. Vykdydamas užduotį ir savo kvailumą tenkindamas, negyvą pelę atnešė ir padėjo rašytojui ant takelio, kuriuo tas rytais eina nusipirkti pieno. Padėjo ant mažos lentutės, kad eidamas būtinai pamatytų. ,,Pamatęs pelę jis apsisuks, grįš atgal į sodybą, pasiims kastuvą ir numes pelę į krūmus“, – įsivaizdavo paslydusysis. ,,Arba paims už lentutės ir numes ją su lentute“.
Šiai mažajai pelės scenai paruošti Stasiui kainavo nemažai nervų. Labiausiai jaudinosi ir bijojo, kad niekas nepamatytų, ir kad rašytojas nesuuostų kas jam pelę padėjo.
Padėjęs pelę, tame pačiame takelyje jis padėjo dar ir varlę, kurią kaip barbaras ryte pagavo baloje ir turėjo užmušti. Apvertė ant takelio ją pilvu į viršų, ir pilvas bolavo kaip nuluptas svogūnas. Ir pelei, ir varlei jis pasityčiojimui, ir įspūdžio padidinimui, užrišo dar ir raudoną siūlą: pelei ant kaklo, o verlei ant kojos.
Visą šią operaciją įvykdė vakare ir džiaugdamasis tuo, kad rašytoją suerzins, parėjo namo. Dieną buvo išgėręs butelį vyno ir jau norėjosi antro, bet namuose jo neturėjo, o į parduotuvę užeiti buvo jau per vėlu. Ją uždaro septintą valandą kaip ir sovietų laikais. Priartėjęs prie durų niekaip negalėjo rasti kišenėje rakto, drebėjo rankos, ir pirštai jo niekaip negalėjo apčiuopti, nors buvo didelis, nuo pakabinamos spynos. Pagaliau atsirakino girgždančią spyną ir įėjo į priemenę.
Joje dar buvo šviesu ir viduryje ant grindų jis pamatė stulbinantį dalyką... tokią pačią varlę! Taip, varlę. Ji gulėjo pilvu į viršų, išskėtusi kojas, kaip ir ta, kurią paliko ant tako. Prietemoje švytintis pilvas gerai matėsi, matėsi dar aiškiai ir kojos su visais piršteliais. Nelaimingasis Stasys apstulbo. Iš kur čia, jo priemenėje, negyva varlė? Kaip ji čia atsirado, kai priemenė buvo užrakinta ir varlės čia niekad neįšoka?! Priemenė sandari, be jokių skylučių sienoje, pamatuose ar duryse. Dar niekad taip nebuvo. ,,Tai Dievo pirštas, ne kas kita“ – darėsi jam aišku. Nesugaunamas, nežinomas kerštas už tai, kad jis padėjo varlę rašytojui.
Jis užsižiebė šviesą, ir, šastelėjo. Aiškiai pamatė, kad varlei ant kojos užrištas toks pat plonas raudonas siūlelis, kokį jis užrišo tajai ant tako! Tokio paties ilgio, ant tos pačios, ant užpakalinės, kojos. Kaipgi čia yra? Negi varlė, negyva būdama, pirma jo atšokavo iš ten, kur jis ją paliko ir prasigavo pro rakto skylutę štai į jo priemenę! Stypso baltu pilvu užvertusi kojas, kaip ir ant tako. Tik stebuklingu būdu į priemenę ji galėjo patekti, nes priemenė tikrai buvo užrakinta, dviem rakto pasukimais. Kažkas nesuprantamo, fatališko įvyko ir vyksta.
Bijodamas toliau galvoti kaip tai galėjo atsitikti, jis griebė varlę už kojos ir sviedė pro duris kuo toliausiai. Iš visų jėgų, kad nulėktų į nepavojiną nuotolį su visa savo grėsme, kurią, neaiškią, nuo šios varlės labai pajuto. Pajuto ir kokia šalta varlės koja ir nuo to šalčio ji jam pirmąkart pasirodė nesuprantamai baisi, baisi kaip mirtis. Tai ne varlė, o šėtonas varlės pavidalu, rodėsi jam šis nekaltas sutvėrimas su raudonu siūlu, kurį, išeina, jis pats ir užrišo. Dar jei nebūtų to raudonos siūlo, tai nebūtų taip mistiškai baisu ir pavojinga, pavojinga kažkokiais kerais, burtais, pavojinga šios užmačios atskleidimu. Galva plyšo nuo mįslės ar čia ta pati varlė, ir kaip ji priemenėje atsirado. Negali būti, kad čia ta pati, kurią jis prieš pusvalandį paliko ant tako, kurią ten padėjo net ant akmenėlio, plokščio ir tokio pat šviesaus kaip ir jos pilvas. Ne, negali viso to būti. Bent jau ne ta pati čia varlė. Per tą laiką, kol jis buvo ,,žygyje“, kažkas atsirakino jo priemenę ir padėjo ant grindų tokią pačią. Bet juk niekas nei matė, nei žinojo, ką jis darė, nematė kaip varlę paruošė, nieks nei nežinojo kad varlę padėjo! Tad kaip atsitiko, kad pasikartojo visa tai, ką jis darė kitam, rašytojui?! Nei blaivia, nei išgėrusio galva tai nepaaiškinama. Mąstė spėliojo net ant slenksčio prisėdęs, nes gerokai virpėjo kojos ir linko per kelius.
Reikia ryžtis praverti duris į kambarį, bet baisu. ,,Štai net savo namuose bijau“, – pamąstė jis. O jeigu kambaryje yra kas nors įėjęs. Įėjo pro užrakintas duris, kaip ši varlė! Jis pašoko nuo slenksčio ir staigiu judesiu duris atidarė. Nes vis tiek į savo kambarį teks įeiti, tai geriau tą padaryti greitai, žaibiškai, kaip dantį traukiant.
Kambarys buvo tuščias, jokio žmogaus nėra. Baimė atslūgo. Bet kas ten juoduoja ant stalo? Staigiai užžiebė šviesą, žengė arčiau ir mato – ant stalo pelė! Ir ta taip pat su raudonu siūlu, perrištu per kaklą. Tai ta pati, kurią jis paliko ant tako! Viskuo tokia pati!
Nelaimingojo nervams šito buvo jau per daug. Labiausiai suglumino, kad tai gyviai tie patys, kuriuos jis, dar visai neseniai, paliko rašytojui, tuomi norėdamas jam pakenkti, piktai pasityčioti. Kad per užrakintas duris gyvių niekas negalėjo įnešti, tai Stasio neguodė. Baisu darėsi nuo to, kad gyviai tie patys. Viskas atrodė grėsmingai, akopaliptiškai, rodė labai gėdingą atpildą. Ir varlė, ir pelė pačios čia neatėjo, o jeigu jas tas pačias kažkas čia įnešė, tai kaip galėjo suspėti tai padaryti? Juk vos palikęs jas ant tako, namo parėjo iškart, tiesiausiu keliu ir greitais žingsniais.
Mintys galvoje lakstė labai išgąstingos, buvo pačiam nesuprantamos. Siaubo apimtas jis šoko pro duris laukan ir jų nė neužrakinęs pasileido strimgalviais lėkti pažiūrėti ar tebėra ant tako tos varė ir pelė, kurias padėjo. Nušuoliavęs per kiemą, staiga grįžo ir užrakino duris. Ne tik priemenės, bet ir kambario. ,,Jeigu užrakintoms durims esant šitokie dalykai dedasi, tai atlapas palikus, dar baisiau gali atsitikti“, – pamąstė.
Tai Dievo pirštas, sakė sau, ir jam brendo noras poteriauti, belekiant skubinantis į nusikaltimo vietą. Buvo labai baisu. Net keista atrodė, kad negyvi gyviai šitaip išgąsdino. Pasidarė jau nesvarbu nė tai, ar pamatys jį kas nors einantį, ar sužinos šį jo gėdingą darbelį, nes viską užgožė atsitikimo nežinomybė ir paslaptingumas. Svarbu bebuvo išsiaiškinti, sužinoti, ar čia tos pačios pelė ir varlė, kurias jis paliko, ar kitos. Bet kas iš to, jeigu kitos. Vis tiek baugiai neaišku kaip jos jo namuose atsirado.
Prilėkė taku prie varlės. Nors ir labai uždusęs, sulaikė kvėpavimą. Varlė tebebuvo. Gulėjo ant akmeniuko kaip palikta, ir raudonas siūlas nusidriekęs taip pačiai, kaip paliko. Vadinasi, į jo namus įnešė kitą varlę su tokiu pačiu siūlu, ne šią. Pasidarė truputį ramiau. Bet vis tiek negalėjo normaliai kvėpuoti dėl jaudinimosi. Pagalvojo, kur geriau tą varlę numesti. Bet nėra ko daug galvoti, reikia kuo greičiau naikinti šį nusikaltimą, kuris, juokingai menkas, tiek rūpesčio ir baimės įvarė. Atrodo, artėja žiaurios šio ,,nusikaltimo“ pasėkmės. Tiesiog iš proto viskas varo, viskas yra kaip makabriškame kine.
Jau norėjo griebti varlę, bet ji, kaip laumė,... strykt, ir sujudėjo visomis keturiomis kojomis. O jam buvo aišku, ir akyse matėsi, kad dar šios dienos ryte jis varlę užmušė, visą dieną laikė kampe namuose ir jokių gyvybės ženklų ji tikrai nerodė. Varlės stryktelėjimas dar labiau išgąsdino. Bet ji štai vėl sutabalavo kojomis, ir vėl sustingo, tebegulėdama pilvu į viršų. Sustingo ir Stasys. Akis įtempęs laukia, kas toliau bus – judės ji ir daugiau, ar ne, gyva ji, ar mirusi. Jos negyvumas buvo aiškus per visą dieną, o dabar ji sujudėjo. Ir kai ją čia nešė, ir kai tiesė ant akmeniuko, ant tako, ji nejudėjo nė kiek. Negi pasivaideno.
Įsidrąsinęs jis... bakst pirštu varlei į pilvą. Jos nė šalčio nespėjo pajusti – varlė staigiai sukrutėjo, nuslydo nuo akmens ir persivertusi ant kojų, šast kaip stirna nušuoliavo į žolę. Lyg žaibas Stasiui trenkė į smegenis. Jis, šoko pagautas, pasivijo varlę ir ją sugriebė, bet ji buvo tokia šalta, kad sudirgino ranką lyg įkaitusi geležis, tad sviedė ją iš visų jėgų, krypties nesirinkdamas. Spėjo ir posakį prisiminti, kad kai sykį nusidegini, tai ir šalto bijai. Taip smarkiai metė, kaip nė akmenio nėra metęs, kuriuos vaikystėje svaidydavo kas toliau numes. Aiškiai pajuto, kad varlė saujoje muistėsi, todėl ranka nutirpo iš išgąsčio. Ir buvo šaltesnė nei ledas, bet ledas šitaip neišgąsdintų.
O kaip su pele!, nudiegė mintis. Ta tai tikrai bus negyva, nes ją išėmė iš slastų priplotą, pats sugavo. Patraukė takeliu jos link. Eidamas nepražiopsos, nes paliko ant lentelės. Be to, šalimais buvo nemažas akmuo. Akmenų laukuose dar likę, nors kolchozai juos nurinkinėdavo ir vežė į galulaukę. Jų vis išaria ir išaria iš žemės. Ėjo pelės pažiūrėti galvą nuleidęs ir daugiau nieko aplink nematė, tik taką. Takas, visada gražus savaime, kėlė jam siaubą. Estetikos Stasio gyvenime nebuvo, ir šiuose antgamtiškuose nutikimuose taip pat jos būti negalėjo. Klaiku artintis prie pelės. Bus ji savo vietoje, ar paimta, neramino mintis. Slėgė neaiškus, labai sunkus nežinomybės jausmas, baisi atpildo nuojauta. Štai akmuo. Štai ir pelė šalia akmens ant lentutės, ji guli ant šono. Nepaliesta. Ir siūlas nudriektas kaip jį paliko. Net ir uodega nepakrutinta. Vizualinę atmintį turėjo gerą.
Bet vos spėjo į pelę pažvelgti, ji... krust ir sujudėjo! O Dieve aukščiausiasis, kas čia darosi! Pelė, buvusi negyva, dabar atsigavo. Reikia stverti, mesti ją šalin ir bėgti iš čia, kol dar neatgijo visiškai ir dar labiau neišgąsdino. Nors baisu ją sučiupti, bet Stasys negaišavo ir puolė žemyn, norėdamas sugriebti už siūlo. Bet pelei tarytum tik to ir reikėjo. Ji šoktelėjo aukštyn ir dingo rugiuose kartu su siūlu. Net sušiurendama liaunus stiebelius, kurie sujudėjo. Tik iš mirties šitaip bėgama, pasirodė išsigandusiam, bet nuovokos nepraradusiam Stasiui. Ją sugavo praeitą naktį slastuose, o dabar ji gyva nuskuodė į rugius. Neįtikėtina. Juk net slastų žymės išlikusios ant kailiuko. Kaip tai paaiškinti? Bet geriau nesiaiškinti, nes niekas to paaiškinti negalės. Ir Stasys, gaudydamas kvapą ir nusiminęs, pasuko eiti atgal į namus. Tik dar lentelę numetė į rugius.
Jau gana gąsdintis. Grįžęs namo jis nerado nė tos pelės su siūlu, kuri buvo likusi kambaryje ant stalo. Griuvo ant lovos nė nenusirengęs, batų nenusimovęs. Dėl kėgėbistinio užsiėmimo pasidarė taip šlykštu, kad jis apsivėmė.
 
                                                                                                2013 m.