(Prisimenant pirmąsias lietuvių tremtis 1941 m. birželio 14 d.)
 
Ir ko tavy, sakyk, daugiau — vilties ar gedulo?
O gal vis atmintis skaudi nurimt neleidžia?
Sapnuojas tolimas Altajus, ledynai Laptevų,
Kur ne vaivorykštė, Šiaurės pašvaistė žaidžia.
 
Ar vis dar trinksi smilkiniuos vagonų ratai,
Ir guli akmeniu krūtinėje skriauda,
Kad iš namų išrovė didelį ir mažą,
Ir nutrenkė į tolumas, kur žemė taip šalta?
 
Ne, neliepiu pamiršt ir neliepiu atleisti,
Tegul dar dešimtys kartų šiuos prikaištus kartos,
Kad užgrobė žemelę mūsų gražią, laisvą,
O tautai skyrė žūties lemtį tolimuos Rytuos.
 
Dabar vilties tebūna jau daugiau. Jinai lai šviečia.
Pakilę laisvėn Sąjūdžio sparnais, tautos banga,
Nuvysim, jei reikės, kranklius, kurie mūs krašto gviešias,
Neatiduosim Lietuvėlės niekam, niekada.
 
Jeigu sustojame prie kryžių, prie šventų,
Vagonų užkaltų, plieninių bėgių,
Tai tik dėl jų, kadais lietuvių ištremtų,
Nes netektys ir skausmas neatlėgo.