Kartais jaučiu, kaip reikia tylumos,
Ramybės ir vienatvės,
Kaip norisi pabūt pačiai su savimi,
Kaip norisi priglusti prie tylos,
Tarsi pulsuojančios gyvos,
Jos artumą pajusti.
Kaip norisi vienatvę pamyluot,
Užsirakint duris ir nieko neįleisti.
Trumpam užmiršti viską
Ir padėkot už dieną šią kažkam,
Už dovanas, kurių nesitikėjai,
Už įvykius, kuriuos kažkas
Tarsi avansu pametėjo.
Tarsi žinotų, ko dabar labiausiai tau reikėjo.
Aš nematau tylos akių, jos veido nepažįstu,
Jos balso negirdžiu, juk kalba ji be žodžių.
Tik tu širdim įsiklausyk, nematomom gijom
Tave apjuos nebylūs žodžiai.