Tarsi medis, nežinantis vardo,
           metų metais į dangų stiebiuos,
šaknim gerdamas vandenį kartų
          iš versmių, išdžiovintų sausros
 

toje žemėj, sapnuojančioj lietų
           ir užmiršusioj būti žeme,
be vilties jau sulaukti žadėto
          išganingo lietaus, kad jame
 

vėl šaltiniai gyvieji atgiję,
           išsiveržtų iš žemės gelmės
ir ilgai prisimintų, kad lijo
          medžio šaknys ir šakos – vilties
 

vainiku visžaliu apsisiautęs,
           nes pašauktas vėl Tavo esu –
jokiom vėtrom manęs neišrauti
          ir sausrų man jokių nebaisu –
 

Tau dėkingas už ištartą vardą,
           šakomis vėl į dangų stiebiuos,
kaip į uolą, į meilę atvertą –
          šaknimis – širdimi – kabinuos.